TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kodėl Sąjūdžio jubiliejus netapo tautos švente?

2013 06 21 6:00

Šiandien dažnai svarstoma: kas buvo Sąjūdis, su dainomis atvedęs į laisvę?

Prieš penkerius metus, minint Sąjūdžio 20-ąsias gimimo metines, poetas Justinas Marcinkevičius, kartais vadinamas Sąjūdžio siela, sakė, jog Sąjūdis – galingas, visa aprėpiantis, tautos istoriją ir žmonių likimus keičiantis reiškinys.

O dar anksčiau kitas didis, tik ne lietuvių, o rusų tautos poetas Sergejus Jeseninas pabrėžė, jog tai, kas didu, geriau matyti per (laiko ir geografijos) atstumą.

Didžių poetų įžvalgos paprastai būna teisingos. Tad galima buvo tikėtis, kad laikui bėgant Sąjūdžio jubiliejai darysis vis garsesni ir matomesni, nušvies ne tik sostinės, bet ir visos Lietuvos padangę.

Deja... Jau mėnuo baigia prabėgti nuo Sąjūdžio 25-mečio jubiliejaus, o aš tebeieškau atsakymo, kodėl jubiliejus netapo visos išsilaisvinusios (išlaisvintos?) tautos švente. Buvo renginių sostinėje. Bet ar juos galima pavadinti tautos švente? Vargu...

Beje, jubiliejui skirtas Seimo posėdis net sukėlė jame dalyvavusių dalies sąjūdininkų susierzinimą. Šventiškai nenuteikė ir Seime istorikų pateikta Sąjūdžio, kaip istorinio reiškinio, analizė. Mano nuomone, ji labiau būtų derėjusi, pavyzdžiui, Žalgirio mūšiui atminti, o ne dar gyvų ir gyvuojančių sąjūdininkų veikimui bei paskatoms apibendrinti. Apie gyvuosius reikėtų kalbėti kitaip...

Kita, kur kas gyvesne, renginio aktualijai artimesne dvasia alsavo istorinėje Mokslų akademijos salėje vykusi konferencija, kur per Sąjūdžio idealų ir vertybių prizmę mėginta aptarti esamą padėtį Lietuvoje ir nors punktyru nužymėti kryptį, kuria juda ar galėtų / turėtų judėti Lietuva.

Nupieštas vaizdelis, tiesą sakant, nesužavėjo. Ypač žiūrint į šiandienos Lietuvą gerbiamų profesorių (Vytauto Radžvilo, Romo Pakalnio), akademikų (Antano Buračo) ir kitų Sąjūdžio dvasią išsaugojusių žmonių akimis.

Bet ar jis parodė ką nors nauja, palyginti su tuo, kas buvo matyti Lietuvoje švenčiant Sąjūdžio dvidešimtąjį gimtadienį? Nebent dar didesnį moralinį biurokratijos nuopuolį, tautos dvasinį pakrikimą, išaugusį emigracijos bei korupcijos mastą, tautos išlikimui pražūtingą globalizacijos poveikį? Kaip rašo akademikas A.Buračas knygos „Sąjūdžio vertybės ir jų likimai“ (Lietuvos mokslų akademija, 2013 m.) pratarmėje, vartotojiškumo liaupsinimas nuskurdino mūsų tautos dvasią (su tuo vargu ar sutiktų visų pakraipų liberalai ir jiems pritariantis kitų partijų sparnas), todėl jis ragina dvasios skurdą keisti prasmingu asmenybės ugdymu, paremtu tautinės mokyklos idealais.

Beje, o kokie tie mūsų šiandieninės mokyklos idealai?

Jau dveji metai darbuojuosi tame savivaldybių bare, kuris tiesiogiai susijęs su švietimu, ir aiškinuosi mūsų mokyklos idealus.

Gal esu nevykusi ieškotoja, laimikiu pasigirti negaliu. Aptikau bent porą aiškiau artikuliuotų mokykloms keliamų tikslų ir uždavinių, pavyzdžiui, mokinių žinių kokybės gerinimą, pedagogų kvalifikacijos tobulinimą ir šiurkščiai brukamą raginimą „europėti“. Bet idealų, ir dar tautinių, – tik tiek, kiek jų dar iš Sąjūdžio laikų išliko kai kurių mokyklų vadovų širdyse ir sąžinėje.

Taigi – ne kažin kas. Tad nenustebau, kad pasiteiravusi, kaip rajono mokyklose bus minimas Sąjūdžio jubiliejus, sužinojau, jog – niekaip. Tiesa, vėliau paaiškėjo, kad vienoje gimnazijoje Sąjūdis vis dėlto buvo prisimintas per mokyklos radijo valandėlę. Ačiū ir už tai!

Ir ačiū (nežinau kam) už tai, kad, ieškant idealų, išryškėjo tai, kas anksčiau pleveno migloje: Sąjūdžio idėjos netapo valstybės ideologija, netapo tolesniu tautos gyvenimo varikliu ar švyturiu.

Teisus buvo poetas, jau prieš penketą metų pastebėjęs, kad tie šimtai žmonių, kurie miestuose, miesteliuose ir kaimuose, ūkiuose ir mokyklose kūrė, telkė Sąjūdžio grupes ir skleidė atgimimo ugnį, dabar neretai užmiršti ir nustumti į valstybinio, visuomeninio gyvenimo paraštes. Kaip, beje, buvo nustumtas ir pats Poetas...

Šiandien prie gyvenimo gėrybių stalo puotauja pragmatikai, tykiai išlaukę, kuo baigsis Sąjūdis, todėl nenorintys, kad dar gyvi liudininkai primintų jiems anų laikų jų stovėjimą „po medžiu“, tykojant svetimo pergalės vaisių...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"