Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KOMENTARAI

Kodėl šalyje vyksta tokie dalykai

 
2017 01 31 6:00

Praėjusią savaitę Kėdainiuose įvykusi žodžiais nenusakoma tragedija sukrėtė visą Lietuvą. Vėl žvalgomės vieni į kitus ir klausiame, kaip taip galėjo atsitikti, kodėl vaiko teisių apsaugos sistema nesuveikė, kas dėl to kaltas. Bjauru, kad šis kraupus atvejis kai kam tapo gera proga dergti ir žeminti kitus.

Jau turbūt akivaizdu, kad per neeilinę Seimo sesiją bus priimtas pataisytas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, kuriuo plečiamos smurto sąvokos. Tik labai abejotina, ar vien griežtindami teisės aktus ką nors pakeisime. Kiekvienam mąstančiam žmogui aišku, kad labiausiai nuo nusižengimo ar nusikaltimo atgraso ne bausmės griežtumas, o jos neišvengiamumas. Čia ir slypi ne tik visos vaiko teisių apsaugos sistemos, bet ir mūsų visuomenės bei valstybės bėdos. Pats įstatymas tėra tušti žodžiai, surašyti lape. Kad įstatymas veiktų, reikia, jog jis būtų taikomas. Kodėl jis netaikomas taip, kaip norėtume, turbūt ir yra esminis klausimas. Vien galvodami apie įstatymų spragas ir aiškindamiesi, kaip tobulinti sistemą, niekada nepasieksime norimo rezultato. Ne veltui esama tokio posakio: „Yra įstatymas – yra ir apstatymas.“ Gali būti prikurta ir teisiškai įtvirtinta daug normų, tačiau tai, ar jos bus taikomos, priklauso nuo konkretaus žmogaus, turinčio jam suteiktą teisę jas taikyti arba ne. Tad tiek įstatymo taikymas, tiek sistemos veikimas labai priklauso nuo žmogiškojo faktoriaus. Čia esmė. Visa valstybė – viena didelė sistema, o kaip ta sistema veikia, priklauso ne tik nuo teisės aktų, bet ir nuo vadinamosios darbo kultūros, paprasčiau tariant – nuo vyraujančių moralės normų.

Gyvendami savo valstybėje ir būdami jos piliečiai, turime atitinkamas teises ir pareigas. Mūsų liberalioje visuomenėje visi gerai žinome ir išmanome savo teises, tačiau labai retai savanoriškai kaip tikri piliečiai prisiimame visas mums tenkančias pareigas. Žinoma, visų gyvenimo situacijų teisės aktuose nesurašysi, o per griežtas reguliavimas tik dar apsunkina ir stabdo veiklą. Todėl teisinis reguliavimas sietinas su tam tikru laisvumu ir galimybe konkrečiu atveju vadovaujantis sveiku protu interpretuoti ir tuomet priimti atitinkamą sprendimą.

Biurokratinėje sistemoje tai gali reikšti veikti arba neveikti. Žmogus yra silpnavalis, ir jei tik atsiras galimybė neveikti, jis neveiks ir ras šimtą priežasčių tai pateisinti, jei neturės kitokių motyvų. O tas motyvas turėtų būti nuo mažens ugdomas atsakomybės ir pareigos jausmas, kylantis ne iš baimės, bet iš meilės ir susivokimo. Būtent to mus moko krikščioniškas tikėjimas ir moralės normos. Dievas yra meilė, o tai reiškia meilę viskam, kas Jo sukurta ir mums duota. Būtent šis jausmas verčia atsisakyti savo ego ir veikti vardan TO, negalvojant apie naudą, sunkumus ar baimę.

Grįžtant prie kraupios Kėdainių istorijos, neatmetant vaiko teisių apsaugos ir teisėsaugos institucijų atsakomybės, gal vis dėlto derėtų šiek tiek giliau pažvelgti, kodėl mūsų šalyje vyksta tokie dalykai. Ar viskas priklauso nuo valstybės institucijų ir teisinio reguliavimo? Visi žinome, kad ne viskas teisinga, kas teisėta, ir būtent čia slypi tas teisės ir moralės santykis. O kokios moralės normos dabar Lietuvoje įsivyravusios? Kokia atsakomybė šioje istorijoje tenka mūsų žiniasklaidai ir „šoumenams“? Kai kurie jų praleido gerą progą patylėti. Kokias vertybes jie propaguoja savo asmeniniu pavyzdžiu, kokia jų logika, kai kasdien per televizijos kanalus žiūrimiausiu laiku demonstruojamas kvailumas, bukumas ir beprasmybė, kokią įtaką tai daro žmonių protams ir širdims, ypač jaunimo, kurio vertybių sistema dar nesusiformavusi? Ar žiniasklaida pasiryžusi prisiimti atsakomybę už demonstruojamo kvailumo ir žemos moralės pasekmės, ar tik žino frazę „žodžio laisvė“?

O tada paklauskime, kur buvo tikrasis berniuko tėvas, kodėl jis nesirūpino savo vaiku, kodėl paliko savo šeimą, kodėl susigundė lengvai dalijamais kreditais ir pabėgo? Galime taip pat kelti klausimą, ar berniuko abu tikrieji tėvai buvo pasirengę sukurti šeimą ir tvirtai jai įsipareigoję. Kodėl tai vyksta? Ar čia nėra ryšio su įvairiomis prieštaringomis programomis, brukamomis mokykloms? Abejoju, ar jos ugdo atsakingumo ir pareigos jausmą. Labai keista, kai tie, kurie taip aktyviai agituoja už naujas taisykles, neva padėsiančias apsaugoti vaikus, kartu kalba apie įvairias laisves ir teises, tačiau turbūt nesame jų girdėję kalbant apie įsipareigojimą, atsakomybę. Gal vis dėlto nereikėtų vengti viešojoje erdvėje žodžių „dorovė“, „dorovinis ugdymas“, kurie neabejotinai mus riboja ir įpareigoja.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"