TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kodėl tapau Don Kichotu?..

2008 11 14 0:00

Svarsčiau: rašyti šį straipsnį ar nerašyti. Praėjo rinkimai. Išrinktas Seimas. Sudaroma Vyriausybė. Viskas - rinkėjų valia. Kiekviena tauta turi tokia Vyriausybę, kokios ji verta. Lietuva čia ne išimtis.

Manęs netenkino esamybė, šokiravo pretendentai į Seimą - žmonės, viešai deklaravę, kad jie neskaitė Konstitucijos, nesidomi įstatymais, o jei bus išrinkti į Seimą, tam turės padėjėjų, kurie tuos dalykus spręs už juos. Tad ko taip veržiasi į Seimą, kuris yra įstatymų leidybos ir Vyriausybės veiklos priežiūros institucija? Suprantu, kai žmogus, ypač partijos lyderis, turintis rimtų problemų su teisėtvarka, siekia Seimo nario mandato, kai saviškį stengiasi prastumti į vidaus ar teisingumo ministrus ir taip užsitikrinti neliečiamybę bei galimybę toliau verstis ne itin švariais darbeliais. Suprantu Penktosios kolonos atstovus.

Lietuva niekada neturėjo tokio plataus kandidatų į Seimą diapazono: nuo paprasto vagiliaus iki platformininko. Palyginti su juo Jurijus Subotinas, besityčiojantis internete iš signatarų ir visų Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šalininkų bei grasinantis, jei būtų išrinktas į Seimą, ištremti juos iš Lietuvos, - nekalta būtybė.

Keisti mūsų įstatymai: jie numato atsakomybę už sovietinės atributikos viešinimą, už kitų tautybių žeminimą, o už tyčiojimąsi iš Lietuvos valstybės - jokios. Kai supykęs V.Garastas leptelėjo nei šį,

nei tą - kilo didžiausia maišatis. Nors ir atsiprašė, jam toliau grasinama teismais. O iš lietuvių ir jų valstybės tyčiotis galima?... Tad ir svarstai, kokioje valstybėje gyveni, juolab kai įsitikini, kad vagys, korumpuotos asmenybės ir demagogai tautiečiams patinka, nes už juos balsuoja. Jie - galimi ministrai, Seimo komitetų pirmininkai. Paskui galima garsiai rėkti, piktintis, kaltinti netobulus įstatymus, blogas partijas, bet ar kitokios, esant tokiai mąstysenai, gali rastis mūsų krašte?

Žinau, žmonija nesukūrė idealios valstybės. Mąsčiau, ar ir toliau tenkintis gana gerai mokamu ir man mielu darbu, ar aktyviau įsitraukti į politinę veiklą. Ilgą laiką atsisakydavau dalyvauti bet kokiuose rinkimuose. Apie tai kalbėjau ir prieš vasaros atostogas, ir per jas. Apsisprendžiau priešpaskutinę dieną, kai dar buvo galima kelti kandidatus ir kai mano rinkimų komandoje sutiko dalyvauti tokios asmenybės kaip profesorius Vytautas Radžvilas, politinis kalinys, pogrindžio spaudos leidėjas Albertas Žilinskas.

Kandidatavau su Socialdemokratų sąjunga, nes ji išlaikė visus demokratijos egzaminus, jos sąrašuose nebuvo nė vienos kontroversiškos asmenybes. Deja, rinkėjams tai neimponavo. Kaip neimponavimo ir kitos vadinamosios marginalinės partijos, nors jose ir nebuvo susikompromitavusių asmenų. Tačiau jie neturėjo pinigų, kad galėtų girdyti rinkėjus alumi ir per TV rodyti nuogus užpakalius. Rinkėjų nedomino sąjūdininkai, išskyrus tuos, kurie buvo Tėvynės sąjungos sąrašuose.

Natūralu, kad į politiką ateina naujų žmonių. Bet jie privalo žinoti, ko eina. Gerais politikais tampa ir aktoriai, ir šaltkalviai, jei tik turi aiškius politinius įsitikinimus.

Orientuojamės į Vakarų Europos šalis. Ten žinoma, jog gyvybinga ta šalis, kurioje nėra astronominio atotrūkio tarp labai gerai ir menkai uždirbančių žmonių. Mūsų krašte tie, kuriems nepriimtina nuostata, kad skęstančiųjų gelbėjimas - pačių skęstančiųjų reikalas, pralaimėjo rinkimus. Pralaimėjau ir aš.

Niekada nebuvau konservatorių (nors ir kokiais vardais jie vadintųsi) šalininkas, bet šį kartą nuoširdžiausiai džiaugiausi jų sėkmė, nes tai, mano įsitikinimu, vienintelė dabartiniame Seime partija, kuriai rūpi Lietuvos valstybingumas. Vienas kitas padorus žmogus yra ir Socialdemokratų partijoje, tačiau ne jie ten duoda toną - tik tampa širma šios partijos vadukams žaisti ne visai švarius žaidimus. Čia programos - sau, veiksmai - sau. Tokie žaidimai leidžia rastis partijoms, kurios rinkėjams gali pareikšti: "Mes neturime programos, o tik žengiame į priekį." Kas iš to, kad LSDP turi programą, ją turi ir liberalcentristai. Nors šių partijų programinės nuostatos diametraliai priešingos, tai netrukdė joms drauge kurti oligarchinės valstybės.

TS-KDP įspiesta į kampą. Ji, daugiausia gavusi mandatų, privalo bandyti sudaryti Vyriausybę. Su kuo? Su jėgomis, kurios niekada nepatektų į demokratinės šalies parlamentą, o jei patektų, jokia save gerbianti partija neištiestų joms rankos. Tačiau dabar be jų išsiversti neįmanoma - tokia rinkėjų valia. Koalicija su LSDP reikštų ne ką kita, kaip tolesnį krašto oligarchizavimą, bet kokių vilčių atsisakymą tikėtis permainų. Čia Lietuva, o ne kokia Vokietija ar Austrija...

Lietuvoje ir artimiausioje ateityje vargu ar kas keisis. LSDP, būdama opozicijoje, apsimetinės esanti kairioji partija, analizuos visas Vyriausybės klaidas ir po kitų rinkimų grįš į valdžią, nors kaip buvo, taip ir išliks abonentinės orientacijos. Kaip Lietuvą valdė, taip ir toliau valdys "Maksimos" su "Rubikonais", lietuvaičiai maus kur nors duoneliauti į Vakarus, o jų vietą užims pigi "darbo jėga" iš Azijos, Afrikos. Juk apie tai svajoja mūsų oligarchai.

Lietuvos istorijos tyrinėtojas nesunkiai įžvelgs paraleles tarp dabarties ir XVIII amžiaus pabaigos. Tada lietuvių gyvenamas arealas buvo daugiau negu dvigubai didesnis. Bajorai, lygiuodamiesi į italų kunigaikščius, statė puošniausius baroko stiliaus rūmus. Kaip tik išmanydami engė tautiečius (prabangai reikėjo pinigų). Skolinosi ir iš Rusijos bajorų (vakariečiai nebuvo tokie dosnūs). Ir visai nekreipė dėmesio, kad tie dosnūs kaimynai rengėsi pasiglemžti ir juos pačius. Kašto gynybai pinigų nebuvo, o prašmatniausius rūmus statėsi iš paskutiniųjų, kaip dabar - Guggenheimo muziejų ir panašius statinius, milijonus ketinama išleisti naujametiniam fejerverkui. Taigi valdžia, užuot parūpinusi tautai duonos, maitina ją renginiais. Ir tauta skyla - masiškai bėga iš krašto, o valdantieji džiaugiasi, kad nėra nedarbo, ir baiminasi: kas atsitiks, kai tautiečiai nuspręs sugrįžti į gimtinę.

Atsiduri priešais alternatyvą: ar pasyviai stebėti, kaip tavo valstybė irsta, ar būti Don Kichotu?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"