TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kodėl užmėtome akmenimis prieš leisdami prisikelti

2015 04 07 6:00

Per šv. Velykas norisi kalbėti tik apie tai, kas gražu - gyvenimo džiaugsmą, atgimimą, prisikėlimą, bet tenka šnekėti ir apie mirtį. Didįjį penktadienį išėjo žmogus, kurio paskutiniai gyvenimo metai buvo labai apkartinti, o dabar jis vadinamas dvasios kariu, titanu.

Tas žmogus - sąjūdininkas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Algirdas Patackas. Nebuvau labai artimas A. Patacko draugas, bičiulis. Pažinojau jį labiau kaip sąjūdininkas. Todėl šis tekstas yra veikiau pamąstymas apie mūsų visuomenės žiaurumą tiems, kurie visą gyvenimą buvo principingi melo, vagystės, neteisingumo atžvilgiu, bet kai tik paslydo, buvo piktdžiugiškai pateikti kaip nedorėliai.

Kai žmogus išeina, tie patys, kurie kalbėjo vienaip, prabyla jau kitaip. Kur mūsų sąžinė? Kodėl ji nutyla, kai žmogus niekinamas, juodinamas, neturi jėgų gintis.

Tuo požiūriu A. Patacko likimas šiek tiek panašus į kito sąjūdininko poeto Sigito Gedos likimą. Tokio pat maištininko, kovotojo, kartais net rankomis bandžiusio įrodyti savo tiesą. Ryškiausia šių asmenų savybė - tiesos sakymas, o tai nepriimtina pataikavimu paremtoje visuomenėje, ypač aukštesniuose sluoksniuose.

Šiuos žmones pradedama stumti į užribį jiems dar gyviems esant. Stumia ir kai kurie buvę bendražygiai, bičiuliai, pajutę, kad negerai būti šalia.

Kai iš šio pasaulio išėjo poetas S. Geda, parašiau jam in memoriam, kurį pavadinau "Apie žmogiškąjį žiaurumą arba Paskutiniai Poeto metai“. Ten citavau ir poeto žodžius, pasakytus per paskutinį mūsų susitikimą likus kelioms dienoms iki jo mirties. Tada jį, kaip prieš kelerius metus A. Patacką, smaugė teismai ir pašaipos viešojoje erdvėje.

S. Geda sakė: "Žmonės yra žiaurūs, ir jei kas nors padaro klaidą, ima jo šalintis, vengti, pamiršdami tai, kas buvo gera. Be galimybės atsikelti, išsitiesti.“ Poetas klydo. Lietuvos gyventojai atsimena ir gerus dalykus. Šiandien S. Gedos poezija ar knyga, parašyta apie šį poetą, yra graibstomos, o jis vadinamas viena iškiliausių mūsų laikų asmenybių. Bet prisikelti leista tik tada, kai žmogus išėjo kupinas vidinių kančių...

Kiekviena asmenybė skirtinga, todėl jų likimo negalima lyginti tiesmukai. A. Patackas prieš kurį laiką buvo apkaltintas smulkia vagyste iš parduotuvės, nors šis žmogus, būdamas valdžioje, nesinaudojo privilegijomis, nesiekė pralobti iš valstybės. O aplink - ne vienas toks. Kai kurie manė turintys teisę A. Patacką smerkti. Už tą lemputę ir pakelį saulėgrąžų. Jie nesuvokė, kad sunkiai sergantis žmogus galėjo tai padaryti netyčia, nors dėl to jam, žinoma, buvo gėda.

Ir A. Patacko įsitraukimą į Garliavos įvykius siūlyčiau vertinti per didesnio teisingumo siekio prizmę. Mums trims Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariams, Romualdui Ozolui, Broniui Genzeliui ir man, buvo nemalonu suvokti, kad pastangas sukurti visuomeninį antikorupcinį judėjimą "Už teisingumą“ kai kurie žmonės supynė su tragiška Garliavos istorija, nors tai galėjo būti kita veiklos sritis. Iki šiol daug tos istorijos detalių gaubia prieštaravimai. Suprantu viena: dėl to, kad tai buvo padaryta, iki šiol neturime ir visuomeninio antikorupcinio judėjimo.

Vis dėlto A. Patackas, kaip tada sakyta, ginti mergaitę kartu su daugeliu kitų žmonių įsitraukė vedamas kilnių norų. Ne tam, kad pakliūtų į Seimą. Nors gal buvo ir tokių. Todėl ir tuos, kurie neigiamai žiūrėjo į šią istoriją, jos šviesoje vertino A. Patacką, raginu suvokti: išėjo žmogus, kokių mūsų šalyje reta.

Lietuvos politikoje matau nedaug asmenų, kurie bet kokį neteisingumą savo valstybėje ir už jos ribų jaučia kaip gyvą, atvirą nervą. Tai žmonės, kuriems skauda dėl bet kokios neteisybės. Gal todėl į politiką A. Patackas nesiveržė, o patekęs ten nesijautė visai savas.

Prisimenu vieną nepaprastą A. Patacko žingsnį. Būdamas Seimo narys jis sumanė išsiaiškinti pirmojo Gruzijos prezidento Zviado Gamsachurdijos žūties aplinkybes ir pakvietė vykti kartu. Buvo 1994 metų pradžia. Kadangi kelionę organizavo Seimas, kurio vardu veikė A. Patackas, nekilo abejonių, kad kas nors gali būti ne taip. Ir tik ėmus viskuo labiau domėtis paaiškėjo, kad šalys, per kurias turėjome skristi, nebuvo apie tai informuotos, nes gal prisidėjo prie Z. Gamsachurdijos žūties. Kai paklausiau, ar nemano, jog lėktuvas bus numuštas, A. Patackas atsakė: "Nuskrisime. Turime išsiaiškinti, kas nutiko Zviadui."

Toks buvo A. Patackas. Žmogus, nesitaikstęs su neteisingumu sovietinės valdžios metais ir nekeitęs savo požiūrio nepriklausomoje Lietuvoje. Kartais labai netikėtas savo poelgiais, bet visada stiprus dvasia, meile savo valstybei ir lietuvybei.

Kai gyvenimas tampa nuolatine teisingumo paieška, tai labai nelengvas kelias. Juolab kad jame pasitaiko nemažai tokių, kurie nori tuo žmogumi pasinaudoti dėl kokių nors savo interesų. Kaip dažnai nutinka, tokio asmens gražioji gyvenimo dalis suvokiama tik tada, kai jis mus palieka. Nejaugi būtina užmėtyti žmogų akmenimis, padaryti jo gyvenimą sunkiai pakeliamą, kad vėliau išlydėtume gražiu žodžiu?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"