TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kodėl vaikai nežino, kas buvo partizanai

2013 11 19 6:00

Praėjusią savaitę Vilniuje parodytas naujas Vytauto V.Landsbergio filmas „Trispalvis“ apie Lietuvos partizanus. Tai tema, liudijanti stiprią tautos dvasią, bet kažkodėl smarkiai ignoruojama mūsų valstybės gyvenime ir švietimo programose. Dar išvakarėse, prieš rodant filmą režisierius pasakė tai, kas negali nekelti nerimo. Kai vienoje mokykloje jis paklausė vaikų, ką jie žino apie Lietuvos partizanus, nepakilo nė viena ranka. Pamanė, gal vaikai kuklinasi, bet vėliau suprato, kad jie nieko nežino.

Šiuos žodžius patvirtino ir filme parodytos partizanų ryšininkės Aleksandros akyse po premjeros ištryškusios ašaros. Ji net negalėjo kalbėti, tepaklausė, kodėl ši tema Lietuvoje ignoruojama. Juo labiau kad tie žmonės, kurie galėtų be pagražinimų atskleisti tiesą, kodėl partizanai išėjo į miškus, papasakoti apie jų buitį, kasdienybę, kovas ir meilę, vienas po kito keliasi Anapilin. Netgi keli minėtos juostos herojai, kuriuos dar spėjo pakalbinti filmo kūrėjai, jau yra Amžinybėje...

Tad iš ko galėsime pasisemti tiesos apie tų dienų įvykius? Juo labiau kad per filmo peržiūrą Kaune paaiškėjo, jog partizanų beliko koks šimtas. Gal sekdami filmo kūrėjų pavyzdžiu Lietuvos jaunuoliai - skautai, ateitininkai, kiti - galėtų griebti įvairias garso ir vaizdo fiksavimo priemones ir pakalbinti šiuos žmones, kol jie dar su mumis.

Prabilęs apie tai, kodėl Lietuvos valstybėje ignoruojama partizanų istorija, jau matau nepatenkintą politiką arba valdininką, kuris pasakys, esą Seimas priėmė sprendimą partizanų vadus prilyginti Nepriklausomybės Akto signatarams. Prie Krašto apsaugos ministerijos, kitose Lietuvos vietose pastatyta paminklų iškiliausiems šalies partizanams, jų kapai taip pat pagerbti, leidžiamos knygos. Argi to dar maža?

Pažiūrėkime į kitų valstybių patirtį, ar ir ten žmonės nežino, kam turėtų būti dėkingi už savo valstybės laisvę arba kas už tai padėjo galvas. Įvairių Vakarų šalių kultūros industrija dirba tam, kad filmais, knygomis, kitomis meno formomis parodytų savo žmonėms gražius pasiaukojimo dėl valstybės pavyzdžius. Ir šiuos darbus remia valstybė. Jie atsiduria mokyklų programose. Lietuvoje tai - tik atskirų idealistų triūsas. Ir jų skausmas. Ar kada nors supras mūsų ministerijos, jų valdininkai, kad tai turėtų būti ir jų rūpestis?

Į Rytus nuo mūsų - Rusijos viešoji erdvė tiesiog užpilta informacija, kūriniais apie herojiškus tiek sovietinių karių, tiek carinės Baltosios armijos žygius.

Ukrainoje, ypač vakarinėje jos dalyje, daug dėmesio skiriama ir ne sovietų partizanams, o tiems, kurie, kaip ir Lietuvoje, veikė prieš Kremliaus okupaciją. Net verslas į tai įsitraukė. Lvovo miesto centre, prie Rotušės aikštės, veikia kavinė „ Žeminė“. Atvykusieji gali pasinerti į pokario partizanų gyvenimo atmosferą, mato jų nuotraukas, spaudą, uniformą, ginklus. Iš ten išėjusieji tikrai žinos, kas tie partizanai, kovoję už laisvę.

Po filmo kai kuriems pažįstamiems vyresnio amžiaus vaikams užsiminiau apie partizanus ir išgirdau žodžius: partizanai, miškiniai žudė žmones. Ir taškas. Paklausti, iš kur jie visa tai ištraukė, tuoj pat atsakė: iš mokytojų kalbų ir vadovėlių. Tada pasakykite, kaip vaikai gali būti išauklėti patriotizmo, meilės savo Tėvynei dvasia, jeigu neretai tėvų pastangos mokyklose verčiamos niekais? Žinoma, ne visose mokyklose. Bet susidaro įspūdis, kad šių dienų Lietuvoje, kaip ir sovietiniais metais, kažkodėl tik mokytojai entuziastai vaikams pasakoja apie partizanus.

Vaikai, atėję pažiūrėti šio filmo, matyt, nustebtų sužinoję, kad egzistavo partizanų kodeksas, pagal kurį partizanas turėjo du kartus įspėti kolaboruojantį su sovietų valdžia asmenį ir tik tada imtis ginklo. Čia minimi ir NKVD pareigūnai, kurie persirengę partizanais žudydavo žmones. Ar galėjo taip būti, kad ir iš miško atėjusieji kartais žudė, plėšė gyventojus? Atmesti to negalima, bet juk dėl to, kad koks nors iš mūsų šalies kilęs asmuo daro nusikaltimus kur nors Skandinavijoje, negalima jo tapatinti su visa Lietuva. Didžioji dauguma partizanų buvo tiesiog idealistai.

Daugelio jų gyvenimas baigėsi tragiškai. Jie padėjo galvas arba buvo kankinami, pakliuvo į kalėjimus už tai, kad norėjo gyventi laisvai. Bet šioje tragedijoje yra vienas labai svarbus signalas šių dienų Lietuvai. Už nepriklausomą valstybę dažniausiai kovojo, kaip filme ir sakoma, kaimo bernai ir inteligentai. Aišku, ir karininkai. O tie, kurie turėjo šiltą valstybės tarnybą ir maudėsi piniguose, išvyko.

Ir tarp valdininkų netrūko padorių žmonių, išauklėtų meilės Lietuvai dvasia, bet jų gražius darbus užgožė piktnaudžiavimas tarnyba, saviškių protegavimas. Visa tai matome ir šių dienų Lietuvoje. Partizanų pasiaukojama kova buvo ne tik pasipriešinimas sovietinei sistemai ir okupacijai, bet ir iššūkis supuvusiai iš vidaus tarpukario Lietuvos valstybei. Būdami miškuose, tie paprasti žmonės svajojo, kad atkurta nepriklausoma Lietuva bus daug teisingesnė, nei buvo iki tol. Tačiau taip neatsitiko. Gal todėl partizanų, ypač eilinių, tema šių dienų Lietuvoje tokia nepatogi. Atsigręžę į ją, esame priversti pripažinti, kad daug jų idealų dabar išduota.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"