TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kodėl vis „paslysta“ Lenkijos politikai

2014 11 11 6:00

Šiomis dienomis, kai minimas Berlyno sienos griūties 25-metis, daugiausia kalbama apie ano meto Maskvos ir Vakarų valstybių santykius, lyginama Kremliaus politika Vidurio ir Rytų Europoje tada bei dabar, tačiau ne mažiau svarbu yra ir kita: Lenkijos politikų veiksmai šiame regione. Tuomet jie buvo gana nuspėjami ir partneriški kaimynių atžvilgiu, o šiandien - vis "slidinėjantys".

Kas paskatino Sovietų Sąjungą prieš 25 metus keisti savo tarptautinę politiką, įskaitant ir požiūrį į buvusio sovietų bloko valstybes? Naujojo Kremliaus vadovo Michailo Gorbačiovo demokratinė vizija ar tarptautinės aplinkybės - krintančios naftos kainos, žlugusi sovietų karinė invazija į Afganistaną, dar prieš dešimtmetį iki Berlyno sienos griūties susibūrusio visuomeninio judėjimo "Solidarumas" veiklos pasekmės? Vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą neįmanoma.

Svarbūs buvo visi veiksniai. Galimas dalykas, jog M. Gorbačiovo politika buvo priverstinis atsakas į visa tai, nes jis suvokė, kad kito kelio, kaip tik atleisti vadeles sovietų bloke, nėra. O žengus šį žingsnį griuvo autoritarinė sistema visoje to meto sovietų imperijoje.

Štai kodėl neretai sovietų imperijos Vidurio ir Rytų Europoje duobkasiu vadinamas būtent Lenkijos "Solidarumo" judėjimas, paskatinęs ir kitas regiono tautas sukilti, kurtis Baltijos liaudies frontams ir Sąjūdžiui. Jie kirto jau pačios Sovietų Sąjungos egzistavimui, nes paragino judėti sovietų valstybės tautas.

Tuo metu "Solidarumas" visoje Vidurio ir Rytų Europoje buvo didžiulis moralinis autoritetas. Jo veikloje nebuvo matyti jokio savanaudiškumo, noro dominuoti regione. Sąjūdis palaikė glaudžius santykius su "Solidarumo" aktyvistais, mokėsi iš jų darbo patirties, paskui visi kartu sėjo laisvės sėklas sovietų bloko šalyse. Beje, Vokietija ir vokiečiai pajudėjo paskutiniai. Toks stiprus buvo sovietinis įšalas šioje žemėje, taip smarkiai likęs pasaulis bijojo galimo naujojo vokiečių pakilimo.

Tada Lenkija rado bendrą kalbą su visomis valstybėmis. Jos susitaikymas su Vokietija pagal svarbą taikai Europoje lyginamas su kitų dviejų amžinų priešių - Vokietijos ir Prancūzijos - gebėjimu užmiršti praeities konfliktus ir ištiesti viena kitai ranką. Atrodė, kad Lenkija pasirengusi pakeisti požiūrį ir į tautas bei valstybes, į kurių gyvenimą neleistinai kišosi tarpukariu. Žingsnis po žingsnio buvo trinamas nepasitikėjimas tarp Lenkijos ir Lietuvos, tarp Lenkijos ir Ukrainos, paliekant istoriją vertinti istorikams, o patiems žvelgti į ateitį.

Lenkijos politikai nepalaikė vadinamųjų autonomininkų judėjimo pirmais atkurtos nepriklausomybės metais Lietuvoje. Jie suvokė, kad tai ne tiek didesnės savivaldos noras, kiek Kremliaus politinis siekis kurti "užšaldytus" konfliktus, o autonomininkai - tik tos politikos įrankis. Įveikus nepasitikėjimą Lenkija tapo svarbia Lietuvos partnere, neretai ir kelrode į narystę Europos Sąjungoje bei NATO, o mūsų šaliai įsiliejus į euroatlantinės Bendrijos erdvę, - ir viso regiono gynybos plano esminiu veiksniu.

Tačiau šalia to gražaus Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimo, šalia politikos atkuriant pasitikėjimo atmosferą tarp Vilniaus ir Varšuvos, taip pat Varšuvos ir Kijevo, deja, atsirado kita politika, kuri ir šiandien verčia kai kuriuos įtakingus Lenkijos veikėjus paslysti, užmiršti, kad regiono valstybės nenori būti jokio Lenkijos dominavimo subjektais. Ši politika gavo Jogailaičių užsienio politikos vardą. Tai reiškia, kad Lenkija turi ypatingų interesų teritorijoje, kurią valdė ne vieną šimtmetį, kai egzistavo Lietuvos ir Lenkijos valstybė - Abiejų Tautų Respublika.

Tos politikos išraiška nėra tik kultūrinė-istorinė nostalgija kraštams, kurie kadaise bylojo apie Lenkijos didybę. Panaši tendencija kartais matyti ir Lietuvos politikoje, žvelgiant į Ukrainą ir Baltarusiją kaip į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes.

Bet Varšuvos politikoje šį stiprų istorinį elementą per tuos keletą dešimtmečių, kai atsirado "Solidarumas", ėmė papildyti siekis anksčiau valdytose teritorijose ne šiaip palaikyti lenkų tautines bendruomenes, o tarsi formuoti šio regiono valstybėse tam tikras Lenkijos salas. To neturėtų būti.

Berlyno sienos 25-mečio griūties išvakarėse Lenkijos užsienio reikalų ministras Grzegorzas Schetyna, kalbėdamas apie įvykius Ukrainoje, palygino šią šalį su Lenkijos kolonija. Jo pirmtakas Radoslawas Sikorskis, dabar tapęs Lenkijos Seimo pirmininku, užsiminė, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas kadaise siūlė Lenkijai pasidalyti Ukrainą. Vėliau R. Sikorskis tvirtino, esą jo žodžiai buvo netinkamai interpretuoti, bet faktas yra tai, jog dalis įtakingų Lenkijos politikų mintyse į teritorijas, kurias buvo užėmusi Lenkija, žiūri tarsi savininko, laikinai praradusio ten nuosavybę, akimis. O tai regi ir Maskva, ne tik kitos regiono šalys, kurios Lenkiją nori matyti kaip savo partnerę.

Ko šioje situacijoje moko 25 metų senumo įvykiai? Viena svarbių priežasčių, kodėl mums pavyko ištrūkti iš Maskvos įtakos sferos, yra bendra veikla, paremta Lenkijos "Solidarumo" ir kitų Vidurio bei Rytų Europos demokratinių judėjimų ir tautų pasitikėjimu. Dabar to pasitikėjimo irgi labai reikia. Kad taip atsitiktų, Varšuvos politikai irgi turi atsisakyti mąstymo, kuris retsykiais skatina juos paslysti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"