TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kodėl žlunga Aleksandro Aleksandrovo ansamblio gastrolės

2015 10 27 6:00

Prieš keletą dienų pasklido žinia, kad žiniasklaidoje plačiai komentuotos Aleksandro Aleksandrovo vardo ansamblio choro gastrolės Lietuvoje greičiausiai neįvyks. Koncertui surengti neatsirado salės. Ar tai reiškia, kad Lietuvoje stambiausių salių vadovai jau sugeba atskirti kultūrą nuo vadinamosios militaristinės kultūros, kai kultūra tėra vien priedanga?

Dar nuo sovietinių laikų Aleksandro Aleksandrovo ansamblis buvo naudojamas kaip instrumentas kultūros priedangoje rodyti žmonėms Raudonosios armijos, vėliau Sovietų armijos galią (ir patrauklumą). Tai buvo daroma tiek pačioje bolševikinėje Rusijoje, paskui Sovietų Sąjungoje, tiek ir užsienyje. Todėl ir šis ansamblis užsienio šalyse dažniausiai buvo pristatomas kaip Raudonosios armijos choras.

Visas pavadinimas, išvertus jį į lietuvių kalbą, skelbia, kad tai – „Raudonąja vėliava dukart apdovanotas Aleksandrovo vardo Raudonosios armijos akademinis dainų ir šokių ansamblis“. Jo įkūrėjo, A. Aleksandrovo biografija atspindi tą sudėtingą bolševikinio perversmo laikotarpį Rusijoje, kuriam dalis gyventojų priešinosi, tačiau kiti prisitaikė.

A. Aleksandrovas, gabus kompozitorius, didžiausios ortodoksų šventovės Maskvoje Jėzaus Gelbėtojo katedros regentas (choro vadovas) tapo Rusijos armijos karinio ansamblio choro bei ansamblio įkūrėju. Visas šis virsmas įvyko tuomet, kai šventovę, kurioje A. Aleksandrovas anksčiau dirbo regentu, Josifas Stalinas nurodė susprogdinti. Jos vietoje pačiame Maskvos centre kiek vėliau atsirado atviras plaukimo baseinas.

Tokio pat liūdno likimo vėliau sulaukė gausybė cerkvių Maskvoje ir kitose Rusijos vietose, o A. Aleksandrovo buvę bendraminčiai – šventikai, regentai – buvo fiziškai naikinami stalininės mašinos arba siunčiami į Sibirą, tik jis džiaugėsi J. Stalino palankumu.

Šio ansamblio vaidmuo stiprinant Sovietų Sąjungos žmonių kovinę dvasią ypač išryškėjo Antrojo pasaulinio karo metais. Tuomet atsirado ir šiandien žinomos dainos: „Šventasis karas“ ( „Sviaščennaja vojna“), „Nesunaikinama, legendinė“ („Nesokrušimaja i legendarnaja“) ir pan. 1944 metais A. Aleksandrovas sukūrė himną Sovietų Sąjungai, kurio muzika vėliau, jau nurodžius Vladimirui Putinui, buvo pritaikyta ir naujajam Rusijos himnui. Pakeisti tik žodžiai, suteikiant himnui naują turinį.

A. Aleksandrovas mirė 1946 metais per gastroles po Sovietų Sąjungos kontroliuojamą Berlyną. Jam suteiktas generolo majoro laipsnis, jis Rusijoje yra kultinė figūra. Kultinis tam tikra prasme yra ir jo įkurtas choras, į kurį surinkti žmonės dažniausiai neturi nieko bendra su Sovietų armija. Tačiau per koncertus jie vilki karinę uniformą, o už koncertinę veiklą, kaip už tarnybą, jiems suteikiami kariniai laipsniai. Vis dėlto į šį chorą atrenkami tik patys geriausi savo srities profesionalai, todėl kalbos, kad jie reprezentuoja ir kultūrą, nėra visai iš piršto laužtos. Tačiau kokią kultūrą jie reprezentuoja, tai jau kitas klausimas.

Beje, kariniai muzikiniai chorai ir ansambliai veikia ne tik Rusijoje. Jų yra ir Lietuvoje. Dažnai jokia mūsų valstybinė šventė, kiti renginiai neapsieina be karinio dūdų orkestro. Tačiau Lietuvoje ir kitose Vakarų šalyse veikiantys ansambliai nepropaguoja to, ką savo koncertuose akcentuoja tokie kolektyvai kaip A. Aleksandrovo ansamblis, t. y. ekspansinių, militaristinių nuotaikų.

Todėl nenuostabu, kad esama šalių, kuriose tokių ansamblių, tokių atlikėjų, nepaisant jų profesionalumo, koncertai suvokiami kaip netinkami. Vis dėlto tokį nepriimtinumą turėtų suvokti ne politikai, kiti valdžios atstovai, kuriems kalbos apie vieno ar kito atlikėjo, kolektyvo iš Rusijos gastrolių uždraudimą tampa ir gera proga politinei reklamai. Geriausia, kai tai suvokia patys koncertų salių vadovai. Juk net pasaulyje, kurį valdo pinigai, turėtų galioti principas, kad žalingas žmonėms produktas neturėtų būti brukamas. Atsakomybę jaučiantys visuomenės informavimo priemonių savininkai atsisako skelbti netinkamą informaciją kaip reklamą, net jei už ją mokami dideli pinigai. Už atlikėjų, skleidžiančių militaristinę dvasią, atliekančių Krymo aneksiją ir ekspansinę Rusijos politiką pateisinančius kūrinius, pasirodymus koncertų organizatoriai gali mokėti didelius pinigus. Todėl sveikinu salių vadovus, kurie atsisako tokių koncertų.

Juk visiškai aišku, kad tokios gastrolės rengiamos ne pačių kolektyvų ar jų prodiuserių iniciatyva, ne šie nustato ir tokių kolektyvų repertuarą. Visa tai derinama su aukštesnėmis valdžios institucijomis, o karinių kolektyvų gastrolės, dainos apie „mandagius žmones“, užėmusius Krymą ir „saugančius Tėvynės garbę bei šlovę“, tėra priemonė užtikrinant militaristinės Rusijos politikos pateisinimo plėtrą. Politikos, kurią savo kailiu jau patyrė Ukrainos žmonės.

Kariniai ansambliai gali būti svarbus instrumentas stiprinti patriotizmo dvasią valstybėje. To Rusijai galbūt reikėjo tuomet, kai buvo manoma, kad šalis gali skilti, ar juo labiau Antrojo pasaulinio karo metais. Tačiau dabar militaristinė dvasia, brukama ir per kultūrą, Rusijoje stiprinama kaip ekspansinės politikos sudedamoji priemonė. Būtent šia idėja persmelkiami ir sujaukiami Rusijos žmonių protai bei širdys. Ir tai yra rimta grėsmė kitoms šalims, norinčioms gyventi taikiai, tad patys piliečiai turi teisę nuo to saugotis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"