TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kodėl žudosi Lietuvos vaikai?

2010 02 22 0:00

(Alternatyvaus atsakymo beieškant)

Šių metų sausio gale nusižudė vienos pagrindinės mokyklos dešimtos klasės mokinys. Apie šį tragišką įvykį rašė laikraščiai, specialias laidas rengė komerciniai TV kanalai...

Užuojauta. Akivaizdu, didžiulį skausmą patyrė dešimtoko tėvai, netekę savo sūnaus... Akivaizdu, skaudi nelaimė sukrėtė ir jo buvusios mokyklos bendruomenę: mokytojus ir administraciją, bendraklasius ir kitus mokinius bei jų tėvus. Visiems su šiuo tragišku įvykiu susijusiems žmonėms šiandien belieka pareikšti kuo nuoširdžiausią užuojautą. Tačiau jokiu būdu šioje vietoje neturėtume "dėti taško".

Situacija. Statistiškai žvelgiant, minėtas savižudybės atvejis nėra kuo nors išskirtinis: kasmet šalyje nusižudo maždaug dvi moksleivių klasės (apie 60 mokinių)... Statistikos duomenimis, Lietuvoje kasdien nusižudo apie 4-5 žmones. Vargu ar dar ką nors šie skaičiai šokiruoja. Juolab kad Saulės kilmės šalyje kasdien vidutiniškai nusižudo trys nepilnamečiai japonai (apie 1100 vaikų per metus), o Kinijoje vidutiniškai kas dvi minutės įvyksta po vieną savižudybę ir aštuonis bandymus nusižudyti. Tai reiškia daugiau nei ketvirtį milijono mirčių per metus...

Vis dėlto nerimą turėtų kelti du klausimai: kodėl žmogaus savižudybė jau mažai ką šokiruoja (prieš pusę amžiaus toks faktas būdavo sukrečiantis!) ir kaip tokius lemtingus apsisprendimus galėtume mažinti (juk mūsų "atsargos" yra kur kas kuklesnės - tik trys milijonai...)? Mums būtina rūpintis kiekvieno piliečio fizine ir dvasine apsauga... Kadangi laisva valia atsisakome dvasinių turtų (nacionalinis, o ką jau kalbėti apie komercinius transliuotojus, lietuvišką muziką klausytojui dovanoja tik Vasario 16-osios ar Kovo 11-osios progomis...), saugokime bent fizinius kūnus. Tai leistų puoselėti Viltį, kad kada nors tarp likusių gyvųjų atsiras XXI amžiaus basanavičiai, kudirkos, maironiai..., kurie vėl sugebės prikelti gyvuose žmonėse Tautos Dvasią. Kaip šiuo metu siekiame apsaugoti gyvybę - konkrečiai vaikus - nuo lemtingo apsisprendimo? Triukšmo - daug, pasekmė - bumerangas! Pavyzdžiui, prieš metus tik per vieną sausio savaitę (!) Kaune Anapilin išėjo trys paauglės... Pamename, kiek triukšmo tada sukėlė žiniasklaida! Ar kas nors pasikeitė? Drįstu teigti: niekas! Ir nesikeis, nes tokiose publikacijose ar TV forumuose neanalizuojamos pagrindinės savižudybių priežastys. Nusistovėjo tradicinė tokių publikacijų ir TV laidų schema: mokinius žudytis verčia nepakeliamos bendraamžių fizinės ir psichinės atakos; mokytojai į jas nekreipia reikiamo dėmesio; mokyklų vadovai tokius faktus slepia nuo visuomenės ir tenkinasi formaliais pokalbiais su smurtautojais. Nesėkmės atveju, t. y. išryškėjus skandalui, teisėtvarkos atstovai dažniausiai nutraukia tyrimus, nes nusikaltėliai - nepilnamečiai, kuriuos saugo įstatymai...

Galima teigti, kad šiuose gedulinguose šou tenkinamasi paviršutiniškų faktų konstatavimu, visiškai nebandant aiškintis, kodėl esame savotiška išsigimėlių tauta. Pavyzdžiui: kodėl mūsų vaikai pasaulyje didžiausi smurtautojai? Kodėl mūsų mokytojai abejingi nepakeliamoms mokinių kančioms? Kodėl mokyklų direktoriai slepia jaunuosius nusikaltėlius? Kodėl mokinių-aukų tėvai abejingai stebi savo (!) vaikų paskutiniąją kelionę iš šio pasaulio?

Atokvėpiui siūlyčiau susimąstyti: kai girtas policininkas kelyje sutraiško tris vaikus (pamenate?), garbingai atsistatydina generalinis policijos komisaras ir vidaus reikalų ministras. Kai kasmet, kaip minėjau, Anapilin išeina dvi moksleivių klasės - kaltų nėra: pasitenkiname tik "gedulingais šou", kurių žala, kaip netrukus matysime, didesnė už jų naudą!

Žiniasklaida - blogio akademija. Manyčiau, pati baisiausia tokių "analizių" žala - moralinė: dėl žiniasklaidos (baisu net ištarti!) mes įpratome prie mūsų vaikų savižudybių ir todėl suicidiniai atvejai adekvačios reakcijos nesulaukia. Taip laimi tik komerciniai informacijos skleidėjai, organizuojantys gedulingus šou, nes negalvodami apie socialines pasekmes - pagarbą gyvybei ir jos išsaugojimą - tuo kelia tik savo trumpalaikius reitingus.

Čia išryškėja ir žiniasklaidos dviveidiškumas, apie kurį, deja, taip pat nekalbama. Viena vertus, šou metu TV ekrane regimos skausmo ir užuojautos ašaros jaudina patiklų žiūrovą... Tačiau, antra vertus, juk būtent žiniasklaidos, kaip blogio akademijos, poveikis savižudybių plitimui yra vienas didžiausių: įvairiais būdais populiarindama blogį (žudymai, vagystės, plėšimai, prievartavimai...) ji nuolat pila amoralumo srutas į mūsų vaikų sąmonę, kol šie, neturėdami dorinio imuniteto ir veikiami kitų priežasčių (apie jas - vėliau), pradeda smurtauti, žudyti ir žudytis. Bumerangas sugrįžo. O tai - laukta proga organizuoti eilinį šou...

Žinokime ir tai, kad mūsų blogio akademija lyderiauja. Pavyzdžiui, Lietuvoje žiniasklaidos gigantai smurto ir prievartos populiarinimui pirmuosiuose puslapiuose skiria net 22,8 proc. vietos, o kitose šalyse tai gali prilygti išimtims: Didžiojoje Britanijoje bei JAV - 2,9 proc., o Lenkijoje 2,4 procento. Galima būtų teigti ir taip: mūsų žiniasklaidos magnatų vedamųjų publikacijos turiniu prilygsta užsienio bulvariniams laikraštpalaikiams... Vienas naujausių cinizmo pavyzdžių: "Panoramos" šefas neseniai minėto 40-mečio jubiliejaus proga išdidžiai pareiškė, kad jo žurnalistai faktų neiškraipo ir perteikia tik tai, kas Lietuvoje įvyksta... Netiesa! Lietuvoje kasdien įgyvendinami nuostabūs, nesavanaudiška meile grindžiami, altruistinį pasiaukojimą liudijantys darbai, tačiau apie juos žiniasklaida prabyla tik per kokią nors... gerumo, šviesos ar kitokią akciją, organizuojamą vieną kartą per metus...

Todėl natūraliai peršasi išvada: net ir suaugę lietuviai (ką jau ten vaikai!) kasdien girdomi smurto srutomis praranda gyvenimo viltį bei prasmę, todėl iš 100 000 mūsų gyventojų kasmet nusižudo 34 žmonės, kai Europos kraštų vidurkis vos viršija 10. (Kas nors pasakys, kad tai auklėjamoji pasekmė tos aukos, kurią mums paliko Margiris ir jo garbingi Pilėnų gynėjai... Nerimta.) Kas pagaliau imsis tautos gelbėjimo misijos? Tai jokiu būdu ne retoriniai klausimai. Tačiau grįžkime prie mūsų vaikų savižudybių...

Amoralūs rikošetai. Tradicinis mokinių savižudybių faktų viešinimas neretai labai skaudžiai keršija, nes silpnesnės psichikos vaikui jis gali sudaryti klaidingą įspūdį, kad "savižudybė yra graži". Kodėl? Ogi apie tavo mirtį rašo laikraščiai, TV transliuoja specialias laidas, mokyklos bendruomenei pagalbą teikia psichologai... Mokyklą užplūsta teisėsaugos ir vaiko teisių apsaugos tarnybų atstovai, žurnalistai, TV operatoriai... Socialinis ažiotažas! Išvada - tavęs nėra, tačiau tavo vardas daugelio žmonių dėmesio centre. Lyg ir įgyvendinama kiekvienam paaugliui svarbi savirealizacijos - tariamos ir iškreiptos! - siekiamybė. Pamenu, sovietmečiu pradėjo žudytis vienos Sibiro tautelės kolūkio pirmininkai... Priežastis - sunkiai suvokiama, tačiau reali: rajono valdžia pirmojo mirusiojo (o vėliau - ir savižudžių) pagerbimui organizuodavo vietiniams neregėtus laidotuvių renginius - su dūdų orkestru, nematytų skardinių gėlių vainikais, perrištasi raudonais kaspinais... Atsisakius atraktyvių detalių, savižudybės liovėsi...

Būtina paminėti ir dar bent vieną amoralaus rikošeto atvejį. Paauglystė, žinia, impulsyvus, psichiškai trapus amžiaus tarpsnis, kuriame vyrauja dvi sutirštintos "spalvos" - juoda ar balta. Švelnūs dvasiniai pustoniai jos būtyje nėra populiarūs... Todėl tūlas mokinys, veikiamas chroniško dvasinio ar fizinio spaudimo (tėvų abejingumas, bendraklasių smurtas, išdavystė meilėje, auklėtojos priekaištai...) ir tuo pat metu matydamas (dėl žiniasklaidos!) didžiulį ažiotažą, kurį sukėlė lemtingas nelaimėlio bendraamžio apsisprendimas, vis dažniau pagalvoja apie keršto siekiamybę: "tegu visą gyvenimą tave/jus graužia sąžinė".

Tai jokiu būdu nereiškia, kad skaudžius mokinių savižudybių faktus reikia slėpti. Ne, juos būtina žinoti ir dalykiškai bei kompetentingai analizuoti priežastis, o nustačius - principingai šalinti. Vieną jų - neigiamą žiniasklaidos įtaką, apie kurią beveik niekas nekalba, glaustai paminėjau. Kas dar galėtų pagrįstai pretenduoti į mokinių savižudybes skatinančiųjų subjektų-priežasčių nominaciją? Iš karto norėčiau atsiprašyti tradicinių "iešmininkų" - mokinių, jų tėvų, klasės auklėtojų, mokyklos mokytojų ir direktorių... - jums šioje nominacijoje vietos nematau... Norėčiau nurodyti, mano galva, tikruosius kaltininkus, kurie ligi šiol vis sugeba išlikti šešėlyje. Maža to, jie dar ir "kompetentingai" aiškina vaikų savižudybių priežastis... Tiesa, šį pasiryžimą privalau atlikti apibendrintai, bet ne vienos ar kelių tragedijų pagrindu (nes, kaip teigė L.Tolstojus, "visos laimingos šeimos yra laimingos vienodai, o kiekviena nelaiminga - nelaiminga savaip").

Bendraamžių smurtas. Analizę pradėkime nuo fakto: Pasaulio sveikatos organizacija nuolat primena, kad Lietuvos vaikai pasaulyje pirmauja smurto, prievartos, priekabiavimų, prasivardžiavimo ir pan. atvejais. Taigi labai dažnas mūsų vaikas chroniškai patiria agresyvias psichines ir fizines bendraamžių atakas. Jų priežastys gali būti įvairios: fiziniai bendraamžio trūkumai, nesugebėjimas atlikti mokymo užduočių, atsisakymas teikti bendraklasiams "pagalbą" kontrolinių darbų metu ir t. t., ir pan. Toks mokinys - nelaimėlis, nerasdamas (nesulaukdamas) adekvačios savo tėvų, mokytojų ar policijos pagalbos, nemato pragiedrulių ir, natūralu, retsykiais susimąsto apie lemtingą išeitį... O jeigu bendraamžių prievartos atakos tęsiasi ir tęsiasi, - jos tampa nepakeliamos... Neatsitiktinai britų mokslininkai iš Jorko universiteto, daugeliu aspektų tirdami vaikų būties sąlygas mokykloje ir šeimoje, nustatė, kad mūsiškių gyvenimo kokybė yra viena prasčiausių Europoje... Matyt, todėl alkoholį ir cigaretes Lietuvos paaugliai išbando anksčiau negu jų bendraamžiai Europos ir Šiaurės Amerikos šalyse... Čia ir gilioji vaikų savižudybių šaknis...

Šioje kritinėje situacijoje nepaprastai būtų reikšminga ugdytojų - tėvų ir mokytojų parama bei pagalba vaikui/mokiniui: pradedant nuoširdžiu pokalbiu apie žmogiškąsias dvasines vertybes, apie gyvenimo tikslą ir prasmę..., o baigiant apsikabinimu, padrąsinimu, pasi/tikėjimo ir vilties suteikimu. Deja, šios pagalbos mūsų ugdytiniai dažniausiai nesulaukia. - Kodėl? - Todėl, kad atsakymo į šį klausimą neieškome. Ir vis dėlto išdrįskime paklausti: Lietuva, kodėl tavo vaikai didžiausi smurtautojai? Atsakymų į šį klausimą gali būti įvairių.

Tęsinys rytojaus numeryje

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"