TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kokia mūsų visuomenė: žinių, ekonominė, industrinė, vartojimo ar kūrybos

2015 10 28 6:00

Pastaraisiais dešimtmečiais daug kalbama apie žinių, arba informacinę, visuomenę. Tai visuomenė, kurios prioritetas – kuo labiau išprusę nariai, turintys įvairiapusiškų žinių. Siekiama išugdyti asmenybes, kurios žinotų tiek apie tolimas galaktikas, tiek apie vonioje ropinėjančio voro sandarą.

Kadangi dauginant ir skleidžiant žinias daugiausia prisideda informacinės technologijos, kompiuterinis raštingumas laikomas švietimo prioritetu. Regis, interneto, kaip informacijos talpyklos, galimybės neribotos. Atrodo, kad čia didžiausias trikdys – nepakankamas informacijos perdavimo greitis, pagal kurį dažnai matuojamas valstybės išsivystymo lygis.

Vis dėlto šio informacijos antplūdžio pasekmė – paviršutiniška informacija, apsiribojant trumpomis „vikipedinėmis“ žiniomis. Viena, informacinė visuomenė mums siūlo įvairiapusę veiklą. Kita, tai lemia kuo glaustesnės ir kuo greičiau suvirškinamos informacijos poreikį. Kitas informacinės visuomenės paradoksas – specializuotos žinios. Informacijos manija lemia tai, kad žinios turi būti siauros, kitaip neįmanoma jų apžioti. To pasekmė – specialisto spindesys ir skurdas, kai jis „viską“ žino siauroje srityje, bet nieko neišmano apie kitus, net artimus, dalykus. Kairės rankos specialistas mus siunčia pas dešinės rankos gydytoją. Čia kyla klausimų: kodėl žinių nepakanka kuriant meną; kaip paaiškinti naujų dalykų atsiradimą, kai jie žymi kokybinį žinių šuolį; kaip apskritai įmanoma judėti pirmyn remiantis įgytomis žiniomis? Pavyzdžiui, studento žinios, įgytos pirmame kurse, jau būna beviltiškai pasenusios studentui tampant absolventu.

Kitas požiūris: visuomenė visų pirma yra ekonominė. Tarkime, politikai kalba vien apie minimalią algą, bendrąjį nacionalinį produktą, valstybės biudžetą, pensijų dydį. Pagal šį požiūrį vienintelis visuomenės raidos efektyvumo kriterijus – ekonominis. Išsprendę finansines problemas padarysime visuomenę laimingą. Nuostata, kad valstybei ar bent jau partijai turi vadovauti ekonomistas, atspindi šį požiūrį. Ekonomistas it stebukladarys išburs geresnius ekonomikos rodiklius. Šio požiūrio atmaina – nuostata, kad laisvoji rinka neklysta. Pavyzdžiui, tuo paremta „krepšelių“ sistema, kai pažangūs abiturientai renkasi tam tikras aukštųjų mokyklų studijų programas, taip suteikdami joms mandatą gyvuoti. Vis dėlto šis požiūris nepaaiškina, kodėl laimingiausios pasaulio visuomenės – ne labiausiai išsivysčiusiose, o tokiose palyginti skurdžiose valstybėse kaip Nepalas ar Butanas. Be to, ekonominis požiūris nepaaiškina, kodėl renkantis darbą atlyginimo dydis tėra ketvirtas ar penktas kriterijus. Tiesa, tai galioja tik tada, kai atlyginimas gana didelis. Laisvosios rinkos dėsniais nepaaiškinama ir tai, kodėl reikia nekomercinio meno ar socialinės rūpybos – tiek viena, tiek kita yra nuostolinga visuomenei.

Dar vienas požiūris: visuomenė visų pirma yra industrinė. Kitaip tariant, joje turi būti kas nors gaminama: vartojamas produktas, žinios, patys visuomenės nariai ar jų laimė. Sovietinė visuomenė – geriausias pavyzdys tokios visuomenės, kurioje „gaminamas“ individas, „prijungtas“ prie ideologinės mašinos. Neva buvusi socialiai orientuota (socialistinė) visuomenė tebuvo jos priedanga. Juk aprūpinta visuomene nepavadinsi tokios, kurios parduotuvių lentynose nėra dešros. Vis dėlto industrinė visuomenė susiformavo vyraujant kapitalistiniams santykiams. Nors industrinė visuomenė laikoma pasenusiu reliktu, jos elementų apstu ir mūsų laikais. Tarkime, iki šiol galiojanti darbo apskaitos sistema – būtent iš industrinės visuomenės, kai buvo siekiama kontroliuoti darbuotoją. Įdomiausia tai, kad šiuos reliktus Lietuvoje aršiausiai gina profsąjungų atstovai, matyt, sutapatinę save su pamėkliška industrine visuomene. Šis požiūris apskritai mažai ką paaiškina, nebent tai, kodėl tik dabar (pavėlavus apie 20 metų) svarstomas naujas socialinis modelis, kuris atspindi naują socialinę tikrovę.

Galiausiai kalbama apie vartojimo visuomenę. Pasak šio požiūrio, mes esame tuo geresni, kuo daugiau vartojame. Juk patrakęs vartotojas pagyvina ekonomiką, paskatina gamybą ir laiduoja socialinę rūpybą. Jei neužtenka lėšų vartojimui, tuo geriau – tam yra greitieji kreditai. Galima kalbėti ne tik apie vartojančius individus, bet ir apie vartojančias valstybes. Antai JAV – viena iš labiausiai prasiskolinusių valstybių, jos pavyzdžiu sparčiai žengia kitos demokratinės valstybės, įskaitant ir Lietuvą. Vartojimas ir prasiskolinimas – būtent demokratinių valstybių ypatumai: politikai, siekdami įsiteikti rinkėjams, švaisto pinigus į kairę ir dešinę (neužmiršdami ir savęs). Beje, labiausiai vartojančių valstybių kreditoriai – tokios valstybės kaip Rusija ir Kinija, kurių demokratinėmis nepavadinsi. Vartojimo aspektas – karas. Pagamintas bombas reikia suvartoti, t.y. kažkur numesti, pavyzdžiui, Sirijoje.

Pabaigoje pakalbėkime apie kūrybos visuomenę, t. y. tokią, kurios prioritetas – kūryba. Nors bet kokiai kūrybai reikalingos tam tikros žinios, čia galioja ne tiek žinojimo, kiek nežinojimo principas. Kūrėjas nežino, ką jis sukurs, o visuomenė nežino, ar kūrinys bus paklausus. Nors Holivudo prodiuseriai kaip niekas kitas orientuoti į pelną, iš dešimties Holivudo filmų tik du ar trys yra pelningi, du ar trys – nuostolingi, o kiti vargiai atsiperka. Sėkmės formulių išmanymas kūrybos visuomenėje nepadeda. Priešingai, jei vadovausimės tuo, kas visiems žinoma, tikrai sužlugsime. Kūrybos visuomenės koncepcija leidžia kai ką paaiškinti. Tarkime, tai leidžia teigti, jog migrantus turime priimti ne iš pasigailėjimo, bet todėl, kad jų labiausiai reikia būtent mums. Juk kiekvienas atvykėlis atsiveža naujų idėjų ir išjudina visuomenę. Kitas atvejis: savižudybes galima traktuoti kaip kūrybos ar kūrybinės aplinkos deficitą. Kūrybos visuomenės koncepcija paaiškina ir tai, kodėl mums vis labiau reikia laisvo darbo grafiko, nors darbas miške ar prie jūros nereiškia, kad mažiau dirbame.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"