TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kokio atlyginimo Jėzus ieškojo tarnaudamas

2015 02 07 6:00

Šio V eilinio sekmadienio Evangelijos skaitinys tęsia praeito sekmadienio pasakojimą apie Jėzaus darbavimąsi Kafarnaume šabo dieną, kai jį matėme to miestelio sinagogoje mokant žmones su ypatinga galia ir iš apsėsto žmogaus išvarant netyrąją dvasią.

Taigi išėjęs iš sinagogos, kur žydai šeštadieniais rinkdavosi drauge melstis, Jėzus kartu su dviem savo mokiniais nueina į brolių Simono ir Andriejaus (taip pat apaštalų) namus. Atrodytų, kad po aktyvios dienos Jėzus ateina į artimų žmonių aplinką kiek pailsėti, pasiruošti kitos dienos pamokslui, išgerti puodelį arbatos, tačiau evangelistas Morkus rašo: „Atėjus vakarui, kai saulė nusileido (t. y. kai baigiasi šabas ir galima nebesilaikyti šventadienio poilsio), pas Jėzų sugabeno visus ligonius ir demonų apsėstuosius; visas miestas buvo susirinkęs prie durų“ (Mk 1, 32 – 33). Jėzus visgi nesako, kad jo darbo valandos baigėsi. Ne, jis „pagydė daugelį“... Negana to, jis rytą praleidžia ne lovoje (o tai juk tikrai buvo užsitarnauta!), bet labai anksti, dar „neišaušus rytui“, atsikėlęs nuėjo į negyvenamą vietą melstis, taip nurodydamas, iš kur semiasi jėgų visam dienos „maratonui“ pakelti.

Visa tai suminėjus apie įprastą Jėzaus dienotvarkę, šis Dievo siųstasis prieš akis iškyla kaip nepaprastas, nenuilstantis ir savęs nežiūrintis pamaldus žmonių tarnas. Vis dėlto šiame kontekste keistai gali atrodyti mažas nutikimas, kuris taip pat įvyko aną dieną: minėtuose brolių namuose tuo metu Simono uošvė gulėjo karščiuodama, ir apie tai Jėzui tuojau buvo pranešta, o šis ją savo ruožtu pagydė.

Lyg viskas vyksta įprastai: Jėzui pristatomas ligonis, o šis jį pagydo. Tačiau evangelistas tuoj prideda: „karštis paliovė, ir ji galėjo jiems patarnauti“ (Mk 1, 31). Ar Dievo siųstas tarnas pagydo šią moterį tam, kad ji jam ir jo mokiniams galėtų patarnauti? Ar tikrai viskas Jėzaus gyvenime buvo atlikta be jokio išskaičiavimo, naudos ieškojimo („Aš tave pagydysiu, bet už tai turėsi man tarnauti, man "atidirbti'“)? Abejoti Jėzumi tikrai neverta - nė vienas tikras savanaudis taip lengvai kaip Jėzus nepaliktų nuostabių galimybių pasipelnyti. Tekstas toliau pasakoja, kad Jėzaus vakarykštė diena sulaukė nepaprasto pasisekimo: „Visi tavęs ieško“(Mk 1, 37). Koks greitas populiarumas! Koks nepaprastos šlovės pažadas! O kur šlovė, nepaprasta galia, ten ir didžiulė galimybė pasipelnyti (mes Jėzaus vietoje būdami tikriausiai būtume atidarę kokį gydymo centrą, o jo kasoje būtume įdarbinę apaštalus, brangiai pardavinėjančius šimtaprocentinę sėkmę garantuojančius bilietus).

Jėzui tikrai ne tai rūpi: „Eikime kitur, į gretimus miestelius, kad ir ten skelbčiau žodį, nes tam esu atėjęs“(Mk 1, 38). Jėzus tiesiog pabėga nuo bet kokio patogaus įsikūrimo, garbės, turtų, kad pagelbėtų tūkstančiams kitų, kuriems reikia dieviško gailestingumo prisilietimo. Jam rūpi du dalykai: dangiškojo Tėvo džiaugsmas matyti visus žmones išganytus ir kiekvienas žmogus, kuriam jis skuba tą Tėvo džiaugsmą atskleisti. Šiuo požiūriu visas Jėzaus „savanaudiškumas“ yra Tėvui parvesti kuo daugiau, o jei įmanoma net ir visus žmones, kurie tikėdami priima Gerąją Naujieną, amžino džiaugsmo naujieną. Dievo šlovė - gyvas, laimingas, apsčiai gyvenimo turintis žmogus. Gal tai ir paaiškina Simono uošvės patarnavimą - paliesta nesavanaudiško Jėzaus dėmesingumo jai, pati imasi patarnavimo (to, ką tikriausiai geriausiai išmanė), kaip laisvo ir spontaniško atsako į Dievo gerumo prisilietimą.

Keista ir kartu kiekvienam iš mūsų išganinga dieviška logika: Dievas savo dovanas dalija jų nelygindamas su mūsų atsako-dovanos verte. Į meilę galiu tinkamai atsakyti tik meile. Dievas žiūri į mūsų širdį, kuria jam dėkojame, o ne pirmiausia į tai, ką jam duodame. O dėkoti tikrai turime už ką: kas už nuodėmių atleidimą, dvasinį ar ir kūno pagydymą; na, bent jau už gyvenimo dovaną, už santarvę šeimoje, už taiką su kaimynais; kitas galbūt turi padėkoti ir už tą truputį sveikatos, kurios dar lieka, ką nors gera nuveikti šitoje žemėje... Šeimos tėvo ar mamos širdis gi dosniai dovanodama gerų dalykų savo vaikams nereikalauja, kad jo (jos) mažyliai jam (jai) atlygintų tokiomis pat brangiomis dovanomis: iš visos širdies mamytei ar tėveliui nupieštas ir su didele šypsena įteiktas dukrelės drugelis mamos ar tėčio širdies džiaugsmą padaro tobulą. Gal mes ir neįstengsime būti tokie nesavanaudiški ir maldingi tarnai kaip Jėzus, tačiau visada galime į savo mažyčius kasdienius darbus iš meilės Dievui (o per jį - ir žmogui) sudėti visą savo širdį.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"