Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KOMENTARAI

Kokioms mintims leidžiame vadovauti?

 
2017 07 30 6:00

Žmogaus mintys apibūdina jo vertę. Kai jis pernelyg dažnai galvoja vien apie materialius dalykus, sumaterialėja, nes jo mintys formuoja atitinkamą jo gyvenimo būdą. Kai asmens siekiai esti kilnesni, jis išlaiko tam tikrą dvasinę pusiausvyrą: stengiasi protingai naudotis žemiškomis vertybėmis ir neužmiršta rūpintis neregimųjų dalykų pažinimu...

Kokia žmogui nauda, jei jis iš prigimties turi aukštą intelekto koeficientą (IQ), bet elgiasi taip, tarsi elementarūs moraliniai mąstymo bei elgesio principai, Kūrėjo įrašyti jo sąžinės plokštėje, neegzistuotų? Kai asmuo protu iš kūrinių egzistavimo pripažįsta Aukščiausiojo buvimą bei veikimą, tačiau Jo kaip Dievo negarbina ir Jam už visas geradarybes nedėkoja, tada Jis jam leidžia vadovautis vien savo perdėm subjektyvaus ir stereotipinio mąstymo klišėmis, kurios tampa tam tikromis neadekvataus elgesio normomis ir ydingais įpročiais. Individas, užuot pirmenybę teikęs Kūrėjui bei Atpirkėjui, visą savo dėmesį ir gyvenimą paskyria vien tik praeinančių dalykų nerimstančiam siekiui, liudijančiam, jog žmogaus protavimas iš tiesų tapo apgailėtinas (plg. Rom 1, 20 – 23).

Mintys yra proto veikimo vaisius. Kaip žmogus mąsto, taip ir elgiasi. Mintys formuoja jo gyvenimo būdą, vėliau nulemiantį jo likimą. Savo mąstymu jis panašėja į patį Dievą, kurio mintys visada tobulai kuria meilės simfoniją...

Mes visada esame mokomi budėti prie savo širdies durų. Teologas Evagrijus sakė: „Būk savo širdies durininkas, kad neįeitų svetimas, klausk: „Tu iš mūsiškių, ar iš priešų?“ Taigi, kai tik atpažįstame, kad į mūsų dvasios šventovę taikosi šauti nuodėminga pagunda, prieš jos nosį užveriame vidaus duris, o kai pastebime, jog į jas beldžiasi savieji – kilniosios tiesų mintys – jas sveikiname kaip senus draugus bei drąsiai įsileidžiame, nes jos yra visų blogybių didžiausias priešnuodis, tikroji žmogaus sielos atgaiva ir visos jo egzistencijos pašventintojos.

Kai mintis ir žodis tampa konkrečiu veiksmu, dvasinis pradas įgyja materialaus dalyko formas. Tobuliausia Būtybė – Dievas Žodis – tapo kūnu (Jn 1, 14), ir šis Jo sprendimas pranoko visus žmonijos lūkesčius, nes Jėzaus Apsireiškimo šlovės aušra nušvito Kūdikio lopšyje, paskui pasiekė viršūnę, kai Jis, prikaltas ant kryžiaus, visus pradėjo traukti prie savęs, ir, prisikėlęs iš numirusių bei pasirodęs savo mokiniams, tarsi dar kartą įsikūnijo visiems bylodamas: „Štai aš, ką iki savo mirties jums skelbiau, kas turi įvykti, viską išpildžiau. Visi mano veiksmai atitiko visas mano mintis ir žodžius. Dabar atėjo jūsų eilė ir valanda. Mano žodis visada yra tiesos pilnuma. Jei jo nuosekliai laikysitės, keisis jūsų charakteris, panašėsite į patį Dievą Žodį, ir patys tapsite gyvojo vandens čiurkšle tiems (žr. Jn 7, 38), kurie jus kasdien mato bei girdi“.

Grupė varlių keliavo per girią. Dvi iš jų įkrito į gilią duobę. Likusios keleivės susispietė aplink. Pamačiusios, kokia gili duobė, pasakė dviem įkritusioms, kad šios pasmerktos. Nepaisydamos pasakytų žodžių, dvi varlės iš visų jėgų bandė iššokti iš duobės. Aplink susirinkusios vis ragino jas liautis šokinėjus, nes nieko iš to nebus. Galiausiai viena iš varlių priėmė tai, ką jai sakė aplinkinės, ir pasidavė. Nugriuvusi ant žemės, ji numirė. Kita varlė nesiliovė iš visų jėgų šokinėti. Ir vėl varlių minia šaukė, kad šioji liautųsi kankintis ir tiesiog ramiai numirtų. Tačiau varlė ėmė dar atkakliau šokinėti, kol galiausiai iššoko iš duobės. Jai iššokus, varlės paklausė: „Ar negirdėjai, ką tau sakėm?“ Varlė joms paaiškino esanti kurčia. Ji manė, kad visą laiką buvo drąsinama stengtis.

Paradoksalu, bet teisinga: laikinai apkurskime, kad išlavėtų mūsų vidinė klausa. Nesiklausykime melagingų pasaulio žodžių, kurie mus suvedžiotų ir atitrauktų nuo kovos už tiesą. Kurį laiką tapkime neregiai, kad į viską žvelgtume išlaisvintu širdies žvilgsniu. Užmerkime akis chaotiškiems mirgančio pasaulio vaizdams ir savo viduje atversime duris Dievo Avinėliui, kuris mums parodys kito pasaulio tvarkos grožį.

Žodis tik tuomet turi pozityvaus veiksmo pobūdį, kai jo šaknys yra laistomos nemirštančios gyvybės vandeniu. Kai medituojame dieviškos kilmės žodį, dvasia labiau įsišaknijame Viešpatyje ir vis dažniau veikiame taip, kaip Jis mūsų vietoje elgtųsi. Kasdien atgimstame, kai savo sielą maitiname Dievo žodžiu. Tad „valgykime“ tą žodį, kuris mumyse per malonę tampa kūnu, ir nuo gerų idėjų ryžtingai pereikime prie darbų.

Neprilygstamas Jėzus, žinodamas net savo skausmingiausios mirties detales, dėl mūsų rinkosi mirtį, o ne šansą išsigelbėti. Jis mus ir dabar drąsina: „Kaip mano gyvenime žodis virsdavo kūnu, taip ir jūs, mano sekėjai, gyvenkite manuoju žodžiu, kad visada būtumėte negęstantys tiesos žiburiai kitiems“.

Žmogaus galvoje esti daug minčių. Kai jos kaip instrumentas darniai sustyguojamos, byloja tiesa: „Kokie esame, taip ir mąstome“.

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"