TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Koks bus naujasis kinas?

2016 01 27 6:00

2015-ieji Rusijoje buvo Literatūros metai, o 2016-ieji paskelbti Kino metais. Tokį sprendimą galbūt paskatino gražus jubiliejus: šiemet sukanka 90 metų, kai ekranuose pasirodė vienas kinematografijos šedevrų, režisieriaus Sergejaus Eizenšteino filmas „Šarvuotis „Potiomkinas“.

Rusijos vyriausybė į sprendimą skelbti Kino metus pažiūrėjo gana rimtai: iš valstybės biudžeto ketinama skirti 2,2 mlrd. rublių kino teatrams mažuose miestuose statyti, bet su sąlyga, kad juose ne mažiau kaip 50 proc. rodomų filmų būtų pagaminti Rusijoje. Tokiems filmams kurti žadama papildomai skirti dar 5 mlrd. rublių. Beje, tai nėra dideli pinigai, turint galvoje, jog Rusijos rublio vertė tebekrinta, kaip ir naftos kainos.

Kaip čia neprisiminsi Lenino teiginio, kad „iš visų meno rūšių mums (bolševikams – aut.) svarbiausi yra kinas ir cirkas!“ Sunku nepastebėti, jog toks požiūris į kino vaidmenį gyvenime liudija posakio autoriaus cinišką požiūrį į žiūrovą – tarybinę liaudį.

Deja, Lenino bendraminčių Rusijoje nestinga ir šiandien.

Žurnalistas Sergejus Gračiovas („Argumenty i Fakty“), prisiminęs minėtą posakį, pagrįstai susirūpino: gal tuomet, kai visuomenės kultūra krinta žemiau juosmens, būtent cirkas ir kinas turi jai didžiausią poveikį?

Savo susirūpinimu žurnalistas pasidalijo su žinomu kino scenaristu, režisieriumi ir aktoriumi Aleksandru Adabašjanu, kuris sovietmečiu išgarsėjo dėl tokių filmų kaip „Meilės vergė“, „Nebaigta pjesė mechaniniam pianinui“, „Penki vakarai“.

Dabartiniais laikais jis irgi spėjo išgarsėti… savo prieštaringomis kalbomis apie visuomeninio ir politinio gyvenimo aktualijas. Pavyzdžiui, prieš keletą metų, įsisiūbavus politinės opozicijos mitingams, režisierius patarė valdžiai „kietai užsukti varžtus“ bei apriboti visokias laisves, pirmiausia – žodžio. O dabar jis džiaugiasi, kad tokiomis priemonėmis pavyko užgniaužti Rusijoje bepradedančią kilti „spalvotą revoliuciją“!

Paklaustas, ar šiandien masių kultūros lygis vėl, kaip po Spalio revoliucijos, nusmuko taip, kad įdomus tik toks kinas, kuris prilygsta cirkui, žinomas režisierius rimtai pareiškė: „Atsiradus televizijai ir internetui, kinas prarado savo auklėjamąjį ir/ar propagandinį vaidmenį. Kinematografas, apsukęs savotišką evoliucijos ratą, grįžo prie savo ištakų – būti linksmintoju. Kino uždavinys – nustebinti, apstulbinti, pakutenti nervus. Jo tikslinė auditorija – nebe tamsūs barzdoti mužikai (matyt, turimi galvoje Lenino laikų žiūrovai), o paaugliai, triauškinantys spragėsius. Vaizdai, kuriuos jie mato ekrane, jų galvose išlieka ne ilgiau nei spragėsiai skrandžiuose. Filmai, kurie verčia galvoti, analizuoti, gilintis į save, dabar nebeaktualūs. Todėl šiandieninis kinematografas ir nebeturi tokio poveikio masėms kaip anksčiau.“

Kitaip kiną ir jo žiūrovus vertina kitas ne mažiau garsus rusų kino meistras Aleksandras Mitta. Jis įsitikinęs, kad „žiūrovas – ne kvailys“!

Žinoma, būtų įdomu palyginti šias nuomones su lietuviško kino kūrėjų įžvalgomis, bet tai tepadaro patys skaitytojai. Aš, pavyzdžiui, spragėsių negaliu pakęsti, jie man alergiją kelia. Nesilankau kino salėse, kurių erdves užpildo daugiausia paaugliai su spragėsiais, tad ir mano kino įspūdžiai visai blankūs.

Sakydamas, jog šiandien net ir Rusijoje dėl interneto žiūrovams ar skaitytojams yra prieinama įvairiausia informacija`, A. Adabašjanas nedaug nusižengia tiesai, bet štai kur paradoksas: A. Adabašjano visai nedžiugina šiandien Rusijoje atsivėrusi galimybė žmonėms gauti įvairią informaciją, jei ji nesutampa su federalinių televizijos kanalų skelbiama informacija. Jo nuomone, toji įvairovė suskaldė visuomenę, nebeliko sovietinio vieningumo, todėl žiūrovai, anot režisieriaus, tiesiog nebepajėgia atsirinkti, kuri informacija yra teisinga, o kuri – klaidinga.

Čia norėčiau paprieštarauti. Neseniai pati gana ilgai bendravau su tuo „paprastu“ Rusijos žiūrovu, tiesa, ne visai eiliniame mieste – Sankt Peterburge, ir įsitikinau: bėda ne ta, kad paprastas žiūrovas „nepajėgia“ atsirinkti informacijos, o ta, kad jis informacijos įvairovės net nenori. Paprastas rusas sąmoningai renkasi būtent oficialiuosius odiozinius Rusijos televizijos kanalus, o radijo stoties „Echo Moskvy“ ar televizijos kanalo „Kultūra“ net neįsijungia. O nenorinčiam, kaip žinome, vaistų nėra.

Nežinau, dėl ko vertėtų labiau apgailestauti: nesugebėjimo susigaudyti informacinėje įvairovėje ar nenoro žinoti daugiau, abejingumo. Juk netgi į kino teatrus paprasti rusai vaikšto vangiai.

Kai rodomas Rusijos gamybos filmas, kino salėse būna užpildyta tik 5–7 proc. vietų. Kiek daugiau vietų – iki 30 proc. – būna užimta, kai rodoma Holivudo produkcija. Tad kaip ketina pritraukti žiūrovų prie rusiškų filmų Kino metų sumanytojai?

Kino kritikai sarkastiškai juokauja, kad gal reikėtų iš biudžeto skirti pinigų dar ir Rusijos žiūrovams „nupirkti“.

O gal kino nė nebereikia, užteks cirko, jei žiūrovas – kvailys?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"