TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Koks ryšys tarp darbo ir orumo?

2013 01 09 6:00

Dauguma mūsų tikriausiai sutiktų, kad turime pareigą padėti tiems, kas pateko į sunkią padėtį ir stokoja pagalbos. Tačiau pasigirsta istorijų apie socialinės paramos gavėjus, kurie atvyksta atsiimti paramos prabangiais automobiliais arba bylinėjasi su savivaldybe dėl neva jų orumą žeminančio darbo.

Pastaroji byla ypač įdomi: pralaimėjęs bylą Panevėžio rajono savivaldybei ir neįrodęs, kad darbas žemina jo orumą, vienas buvęs paramos gavėjas netgi grasino užmušti apskųstos savivaldybės tarybos narius ir juos apvogti.

Nors ši istorija atrodo kurioziška, ji verčia suklusti: ar esama, nors ir pradėta reformuoti, paramos sistema duoda priešingų rezultatų, negu siekiama?

Pagrindinis žmogaus egzistencijos bruožas

Socialinės paramos tikslas - padėti laikinai į blogą padėtį patekusiems žmonėms. Tačiau kadangi socialinė parama gali būti teikiama neribotą laiką, susiformavo sistema, kur kai kas kartais nebemato darbo prasmės ir net vertina jį kaip žeminantį orumą, o ne atvirkščiai - orumo šaltinį.

Ieškodami platesnės darbo prasmės ir sąryšio tarp darbo ir orumo, tikrą lobyną randame popiežiaus Jono Pauliaus II enciklikoje "Laborem

exercens" ("Apie žmogaus darbą"). Joje buvo patvirtintas Bažnyčios įsitikinimas, kad darbas yra pagrindinis žmogaus egzistencijos žemėje bruožas. Kaip rašė popiežius, "būdamas asmuo, jis dirba, atlieka įvairius darbo procesui priklausančius veiksmus, ir visa tai, nepaisant jų objektyvaus pobūdžio, turi jam tarnauti įgyvendinant jo žmogiškumą, vykdant asmeninį pašaukimą, kuris jam būdingas dėlei jo žmogiškumo".

Žvelgdami į darbą kaip į žmogaus sklaidos kelią matome, kad darbas padeda žmogui atsiskleisti. Sukurtas pagal Dievo paveikslą žmogus irgi yra kūrėjas, o jo darbas - kūryba. Nereikėtų darbo suprasti siaura prasme, tik kaip samdomo darbo, - ir darbas namie, ir verslas taip pat yra darbas, tad verslininkas irgi yra kūrėjas. Anot popiežiaus, darbas yra "ne tik "naudingas" ar "malonus" gėris, bet ir "garbingas" gėris, žmogaus orumą atitinkantis, jį išreiškiantis ir padauginantis gėris".

Žinoma, yra ribinių situacijų, kai darbas gali žeminti žmogaus orumą, kaip vieną tokių pavyzdžių Jonas Paulius II paminėjo priverstinį darbą koncentracijos stovyklose.

Paramos gavėjas, kuris bylinėjosi, teigė, kad 40 valandų per mėnesį visuomenei naudingo darbo (pvz., sniego valymo, aplinkos tvarkymo) neva yra tapatu darbui koncentracijos stovyklose.

Tai visiškas nesuvokimas, ką patyrė po pusę paros alkyje ir šaltyje triūsę ir iki mirties nukankinti milijonai žmonių nacistinėje Vokietijoje ar kitur, bei ką šiandien tebepatiria žmonės komunistinėje Šiaurės Korėjoje. Priverstinis darbas koncentracijos stovykloje, kai alternatyva yra mirtis, nėra tas pats, kas pašalpos gavimas su sąlyga padirbėti bendruomenei.

Paspęsti skurdo spąstai

Minėtas dėl orumo besibylinėjęs paramos gavėjas galbūt pasakys, kad realaus pasirinkimo dirbti ar gyventi iš paramos jis neturi, nes darbo vietų jo gyvenvietėje nėra. Jis gali būti teisus dėl kelių priežasčių. Pirma, mažai pridėtinės vertės sukuriamas darbas yra uždraustas, formaliai draudimą vadinant "minimaliąja mėnesine alga" (MMA). Žvelgiant ne į pavadinimą, o į turinį reikia pripažinti, kad MMA yra ne tik oraus uždarbio linkėjimas dirbantiems žmonėms, bet ir tikrų tikriausias draudimas dirbti mažiausiai kvalifikuotiems asmenims.

Ilgalaikiai bedarbiai, tokie kaip besibylinėjęs asmuo, vargu ar sukuria vertės už 1311 litų - būtent tiek su visais darbuotojo ir darbdavio mokamais mokesčiais šiuo metu "kainuoja" MMA.

Antra, darbuotoją saugoti turintis Darbo kodeksas atsisuka prieš bedarbius - darbdaviai nėra linkę įdarbinti žmogų, jeigu nepasiteisinus tam sprendimui darbuotojo atleidimas bus brangus (reikės mokėti išeitines kompensacijas).

Trečia, dėl sudėtingos verslo aplinkos Lietuvoje yra mažiau darbdavių, negu būtų esant paprastesniam teritorijų planavimui, mažesniems mokesčiams ir kt., dėl to darbuotojams trūksta darbo vietų.

Skurstantiems žmonėms, ilgalaikiams bedarbiams yra paspęsti tikri "skurdo spąstai". Kai yra mažai galimybių legaliai įsidarbinti, žmonės nenoromis stumiami į socialinės paramos gavėjų ratą. Užuot sudarius darbui palankią aplinką ir leidus žmogui legaliai dirbti, sukurta priverstiniam nedarbui (o kartu ir nelegaliam darbui) palanki terpė.

Naujo tipo individas?

Ieškodami kaltųjų susidariusioje padėtyje, neturėtume kritikos strėlių laidyti tik į paramos gavėjus, net jei jų žodžiai ir elgesys mus žeidžia. Būtent esama sistema jiems sudarė sąlygas tokiems tapti ir padarė juos priklausomus nuo paramos.

Iškėlus tikslą padėti skurstantiems žmonėms buvo nueita lengviausiu keliu - tiesiog skiriant jiems pinigus ir nenagrinėjant, kokios bus pasirinktos priemonės ilgalaikės pasekmės.

Antai Švedija, kuri Lietuvoje dažnai minima kaip gerovės valstybės modelis, jau senokai susidūrė su neigiamomis šio modelio įgyvendinimo pasekmėmis, kurias pravartu žinoti ir mums. Kaip rašo švedų mokslininkas Peras Bylundas, "tai, ką dabar matome Švedijoje, yra visiškai logiškas gerovės valstybės padarinys: dalijant pašalpas ir tokiu būdu atimant asmens atsakomybę už savo gyvenimą, sukuriamas naujo tipo individas - nesubrendęs, neatsakingas ir priklausomas".

Toks žmogus reikalauja pašalpų nesirūpindamas, kas jas moka. Juk lėšas socialinei paramai kažkas turi uždirbti.

Teisė į paramą yra teisė į kito žmogaus darbo vaisius, tad jeigu kas ir yra išnaudojamas, tai ne paramos gavėjas, o mokesčių mokėtojai, priversti paramą jam finansuoti.

Aptarta socialinės paramos gavėjo byla nėra atsitiktinė - to link buvo sistemingai eita visus Lietuvos nepriklausomybės metus. Jeigu ne šis, tai kitas žmogus iškeltų klausimą, ar visuomenei naudingas darbas nežemina jo orumo.

Ir tikrai ne vien šis žmogus burnoja dėl to, kad jam staiga nutraukta socialinė parama. Minėta byla buvo iškelta Panevėžio rajono savivaldybei, kuri dalyvauja bandomajame projekte, leidžiančiame savivaldybėms griežtinti paramos skyrimą. Jeigu bandomasis projektas bus tęsiamas ir į jį įsitrauks daugiau savivaldybių, paramos gavėjų skaičius mažės.

Tačiau tuo pat metu reikia užtikrinti, kad žmonės nebūtų palikti "ant ledo" - atimant vienintelį jų pragyvenimo šaltinį, reikia leisti jiems legaliai uždirbti tokią sumą, kiek pridėtinės vertės jie sukuria, net jeigu tai yra mažiau nei šiandieninė MMA. Taip pat reikia laisvinti darbo santykius ir mažinti reguliavimą, kad darbdaviai nebijotų įdarbinti naujų darbuotojų, ilgalaikių bedarbių. Juk niekas nenori, kad ištarti grasinimai vogti ir žudyti išsipildytų?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"