TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Koks tu, tėve?

1940 metų birželio įvykiai įstūmė Lietuvą į ilgą, net septynis dešimtmečius trukusią okupaciją, palikusią gilias žaizdas, kurios kraujuoja dar ir šiandien. Per palyginti trumpą laiką, nuo 1940 metų birželio 15-osios iki 1941-ųjų birželio 22 dienos, įkalinta, nužudyta, ištremta 23 tūkst. žmonių.

1944-1953 metais suimta, įkalinta 186 tūkst., ištremta – 118 tūkst. žmonių, žuvo partizanų ir jų rėmėjų – 20,5 tūkst., lageriuose ir kalėjimuose žuvo 20–25 tūkst., tremtyje žuvo 28 tūkst. Lietuvos piliečių. Okupacijos metais priversti išvykti ir repatrijuoti 496 tūkst. lietuvių, lenkų, vokiečių. Pirmosiomis komunistinio teroro aukomis Lietuvoje tapo 1474 mokytojai, 887 policininkai, 525 karininkai, 909 kiti kariškiai, taip pat 277 inžinieriai, 219 medicinos darbuotojai, 146 dvasininkai.

Visoje Lietuvoje drąsiausi vyrai ėjo į miškus ginti savo tautos orumo ir valstybės nepriklausomybės. Jau 1944 metų spalį Lietuvoje veikė 84 partizanų būriai, juose buvo 4213 partizanų, nebijančių stoti į atvirus mūšius su NKVD kariuomene. 1944-1965 metais iš 50 tūkst. partizaninėje kovoje dalyvavusių vyrų ir moterų 20 tūkst. žuvo (apie pusė jų - 16-21 metų), 2 tūkst. jų buvo suimti, nuteisti ir sušaudyti. Partizaninė kova tęsėsi iki pat 1965-ųjų, kai žuvo paskutinis partizanas Antanas Kraujelis-Siaubūnas.

Lietuva tapo našlių ir našlaičių žeme. Pirmąjį birželio sekmadienį minėjome Tėvo dieną. Ši diena verčia susimąstyti, kokius vaikus būtų užauginę Nepriklausomos Lietuvos karininkai, mokytojai, medikai, ūkininkai, kurie buvo ištremti arba sušaudyti. Kokiais tėvais savo sūnums ir dukroms būtų vyrai, tapę partizanais? Netekome labiausiai išsilavinusio mūsų tautos žiedo, netekome patriotiškiausių vyrų, nepagailėjusių savo gyvybės už laisvą Lietuvą. Iš šių vyrų buvo atimta galimybė savo vaikams perduoti puoselėtas vertybes. Kokia lietuvių tauta būtų šiandien, jei mūsų didvyriai būtų galėję auginti savo vaikus?

Šie drąsūs vyrai paaukojo savo gyvybes už įsitikinimus, siekdami laisvės ne sau, o savo artimiesiems ir ateities kartoms. Kokie jie buvo, galime spręsti iš biografijų. O kiek jie dar galėjo padaryti lietuvių tautos labui, galime tik spėlioti. Pacituosiu kelių dokumentų ištraukas - Laisvės Kovotojų dvasinis palikimą, kurį turime nuolat puoselėti ir atminti.

Jonas Žemaitis-Vytautas 1949 metų vasarį vykusiame Lietuvos partizanų vadų suvažiavime išrinktas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos prezidiumo pirmininku, 1953-iųjų gegužės 30 dieną jo bunkeris buvo išduotas. 1953 metų Maskvos Butyrkų kalėjime teismo posėdžio metu Lietuvos prezidentas generolas Jonas Žemaitis-Vytautas sakė: „Istorija moko, kad kraujas niekada nebūna pralietas veltui. Jei ne dabar, tai už penkiasdešimties, už šimto metų Lietuva, iškovojusi laisvę, įvertins mūsų siekius ir mūsų darbus.“ 1954 metais J. Žemaitis, sėdėdamas Lukiškių kalėjime, nutarė parašyti dar vieną prašymą. Suprasdamas, kad jo gyvo nepaliks, paprašė pasimatymo su motina ir sūnumi Laimučiu. Deja, paskutinis generolo J. Žemaičio noras nebuvo išpildytas. 1954 metų lapkričio 26 dieną jis buvo sušaudytas Butyrkų kalėjime.

Laimutis Žemaitis sovietmečiu nežinojo tikrosios savo kilmės. Numanė, kad tėvas buvo partizanas, buvo sušaudytas, tačiau jis nežinojo visos istorijos. Tik po 1990 metų sūnus sužinojo tiesą, o vėliau susigrąžino ir savo pavardę. Kai kurias savo būdo savybes Laimutis Žemaitis tapatino su tėvo. "Drausmingumą, vidinę discipliną, man regis, esu paveldėjęs iš tėvo“, – sakė generolo J. Žemaičio sūnus.

Juozas Vitkus-Kazimieraitis 1941 metais, prasidėjus karui, pasitraukė iš kariuomenės. Vokiečių okupacijos metais dirbo inžinieriumi, buvo Lietuvių fronto Vilniaus štabo narys, kūrė pogrindinę antinacinę bei antikomunistinę karinę „Kęstučio“ organizaciją, dėstė pogrindinėje karo mokykloje inžinerijos disciplinas. 1946-ųjų liepos 2 dieną susirėmime su sovietine kariuomene Žaliamiškyje netoli Liškiavos, Lazdijų apskrityje, buvo sunkiai sužeistas ir po kelių valandų mirė. Bolševikai 1948 metais ištrėmė pulkininko J. Vitkaus žmoną su šešiais mažamečiais vaikais.

Aleksandras Barauskas buvo pirmoji sovietų okupacijos auka. 1940 metų ankstų birželio 15-osios rytą vyr. policininkas Aleksandras Barauskas, naktį patikrinęs pasienio sargybos postus, su žmona ir vaiku ilsėjosi name, kuris kartu buvo ir pasienio sargybos būstinė. Sovietų kareiviai 3 val. 40 min. perėjo Lietuvos sieną ir atakavo Ūtos sargybos postą. Apie 20 minučių jie šaudė iš šautuvų ir kulkosvaidžių. Po to apie 20 raudonarmiečių, prislinkę arčiau, metė dvi granatas. Viena jų sprogo prie namo langų. Įsiveržę į pastatą šešetas užpuolikų išsitempė sargybos viršininką Aleksandrą Barauską į kiemą. Čia pat prie prieangio kirto kardu. Pasieniečiui nugriuvus, iššovė į galvą.

Tai tik kelios biografijos iš kelių šimtų tūkstančių, kurių kiekviena verta atskiros knygos ir pagarbos. Skaitydama šių didvyrių biografijas, negaliu nesižavėti jų drąsa, kilnumu, įsitikinimų tvirtumu, meile Tėvynei, tikėjimu savo siekiais ir Aukščiausiojo globa. Niekas nenorime dar kartą patirti kitos šalies jungo, prievartos, netekčių skausmo ir neteisybės. Tačiau tuomet, kai reikėjo pasirinkti: ar tu už laisvę, ar tu su priešu, 50 tūkst. jaunuolių pasirinko kovą už Lietuvą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"