TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Komisijos naudingumo koeficientas

2007 02 20 0:00

Seimas praėjusių metų lapkritį po atkaklių diskusijų, tačiau labai vieningai sudarė dvylikos asmenų komisiją Juro Abromavičiaus žūties aplinkybėms tirti. Už komisiją balsavo 78 Seimo nariai iš 82. Tik vienas manė, kad tokios komisijos nereikia, o du savo nuomonės neturėjo (man atrodė, kad tokia komisija reikalinga). Beje, 1997 metais taip pat buvo sudaryta panaši komisija, bet jos darbas nebuvo sėkmingas ir ji beveik nieko neatskleidė.

Naujoji komisija dirbo ir dirba aktyviai. Savo darbą ji turėjo baigti (ištirti žūties aplinkybes) per du su puse mėnesio - tai yra iki šių metų vasario 1 dienos. Nespėjo. Reikia apklausti daug liudytojų. Seimas pratęsė komisijos veiklą iki birželio. Kuo toliau dirba komisija, tuo daugiau atsiranda liudytojų ir tuo daugiau kyla abejonių dėl jos veiklos efektyvumo bei tikslingumo.

Komisija tarsi praranda tyrimo objektą. Ji ima klausinėti daug ko ir apie daug ką. Ir nebeaišku, ką ji tiria: nusikaltimą, nusikaltimo aplinkybes, nusikaltimo tyrimo aplinkybes?.. Viešumon iškyla dalykai, kurie neviešai buvo plačiai žinomi. Sakykime, savanoriai turi nelegalių ginklų, ir komisija dėl to reiškia susirūpinimą. Liudytojai nevengia pažerti įvairių nerimą keliančių faktų. Neretai jie ima liudyti ir tai, kas nelabai tesusiję su analizuojama problema (jie pasakoja apie Abromavičiaus senelį, apie tai, kaip savanoriai vežėsi į mišką bulvių bei kitų maisto produktų ir t.t.).

Klausydamasi liudytojų ir pati komisija atsiduria keblioje padėtyje. Daugeliu atvejų ji negali nustatyti, ar šie liudijimai teisingi. Vienas sako, kad Abromavičius perdavė saugumo pareigūnui kasetę su svarbia informacija apie Bražuolės tilto susprogdinimą, net apie pačius sprogdintojus. Antras sako - neperdavė. Kasetės nėra, o Abromavičiaus nepaklausi.

Susidaro įspūdis, kad liudytojai kartais sąmoningai nesako tiesos. Tiesiog ta tiesa jiems nėra paranki. Už tiesą jiems svarbiau jų pažiūros, įsitikinimai, interesai. Galima manyti, kad kartais jie iš anksto suderina liudijimus. Tai įvairaus išsilavinimo, įvairios gyvenimo patirties, įvairių pažiūrų žmonės. Jų versijų komisija negali nei patvirtinti, nei paneigti - tik išklausyti.

Pavyzdžiui, liudytojas komisijai pasakoja kokį nors dalyką. Komisija prašo pasakojimą pagrįsti dokumentais, daiktiniais įrodymais, bet po tiek metų beveik niekas jų neturi (tiesa, vienas liudytojas lyg ir šį tą turėjo). Liudijimai pakimba ore. Konkretesniais įrodymais disponuoja prokuratūra, bet ir šiai jų nepakanka. Sunku pasakyti, ar jų atsiras daugiau. Komisija būtų suinteresuota daugiau medžiagos gauti iš prokuratūros, bet medžiaga įslaptinta. Prokuratūra vis dar nepadeda galutinio taško šioje byloje.

Pasitaiko ir taip, kad liudytojas pasikarščiuoja, pasako ką nors užgaulaus, žeminančio, ką nors tokio, ko nelabai prisimena. Įsiplieskia naujas ginčas ar net pradedama nauja byla. Užuot išryškėjus tiesai, kad liktų kuo mažiau neaiškumų, išnyktų nepagrįsti įtarinėjimai, kyla naujų diskusijų, atsiranda naujų nesantaikos objektų. Vienas jų - ar kvietė Abromavičius savanorius grįžti į mišką.

Įsivaizduoju, kad komisijos uždavinys - ne tik atskleisti tiesą, bet ir nuraminti visuomenę, suteikti jai daugiau rimties ir tikėjimo, kad tokių dalykų Lietuvoje daugiau nebus. Vaizdžiai tariant, komisija atskleista tiesa turėtų užgydyti įsisenėjusį visuomenės sopulį.

Beje, šios komisijos darbas iš esmės skiriasi nuo komisijos, tyrusios Valstybės saugumo departamento (VSD) veiklą, darbo. Pastaroji tyrė šių dienų įvykius. Čia buvo daug dokumentų (nors VSD ir ne visus pateikė), čia liudytojai - įvykių dalyviai, čia buvo ir kitų laiko nenuniokotų įrodymų. Tačiau komisijos nariai neturėjo vienos nuomonės dėl išvadų. Be to, išvadas visuomenė irgi priėmė nevienareikšmiškai. Dabartinės komisijos darbą apsunkina ne tik laikas, prabėgęs nuo tų įvykių, bet ir pačių įvykių politizavimas. Komisija sudaryta iš Seimo narių, priklausančių vienai ar kitai partijai. Tai veikiausiai turės įtakos įrodymų bei visos situacijos vertinimui.

Vargu ar tolesniu savo darbu komisija atskleis ką nors nauja, reikšminga. Todėl būtų tikslinga greičiau baigti tyrimą, nuo kurio visuomenė jau pavargo. Našus Seimo narių darbas ne mažiau reikalingas ir kitose srityse.

Iš viso reikėtų pagalvoti, kokias problemas gali spręsti Seimo laikinosios komisijos. Kas priklauso teisėtvarkos sričiai, o kas - Seimo laikinosioms komisijoms. Komisijai gali pritrūkti ne tik priemonių specifinei problemai spręsti, bet ir kompetencijos.

Bet kokiu atveju komisijos sukaupta medžiaga galės būti įdomi bei naudinga ir ateityje - įvairiems tyrėjams, istorikams, politologams, psichologams.

Galbūt prokuratūrai pasiseks surinkti įrodymų ir sėkmingai užbaigti tyrimą, tačiau bėgantis laikas tam palieka vis mažiau vilčių. Kita vertus, laikas sumenkina pavėluotai atskleistos tiesos (kaip ir pavėluotai skirtos bausmės) reikšmingumą. Tad ar nevertėtų teisėsaugai šio tyrimo nutraukti, o tyrimo medžiagą išslaptinti, atskleisti visuomenei? Manau, ši medžiaga gana gerai atspindėtų savanorio, VSD karininko žūtį bei jos aplinkybes.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"