TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Konservatoriai, „Wilnius“ ir tikslinė auditorija

2015 01 09 6:00

Atrodo, kad Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) kandidatas į Vilniaus merus Mykolas Majauskas nusprendė orientuotis ne tik į tradicinį partijos elektoratą, bet ir į lenkų rinkėjus. Viešojoje erdvėje nemažai diskusijų sukėlė jo šventinis lankstinukas (pasveikinimas) lenkų kalba, kurioje šviečia klaidingas žodis „Wilnius“. Ar toks kandidato, o galbūt ir visos partijos sprendimas yra sėkmingas?

Komentuojant vien lankstinuką atskirai, daug plėstis neverta. Viskas aišku ir ne viešųjų ryšių specialistams – sprendimas nėra vykęs vien dėl jo įvykdymo. Kreipimasis į lenkų tautybės Vilniaus gyventojus turėtų būti labai apgalvotas, suderintas tiek su už komunikaciją, tiek už rinkimų strategiją atsakingais štabo nariais. O viešumoje pasirodęs lankstinukas – kone absurdiškas, nes, viena vertus, lyg ir bandoma susidraugauti su Lietuvos lenkais, bet, kita vertus, kartu šaipomasi iš jų kalbos, raidę "W" tiesiog rašant prie lietuviško Vilniaus pavadinimo.

Vis dėlto tai gana smulkus aspektas vykstant rinkimų kampanijai, kuris, nesant nuoseklesnės ir jį pateisinančios krypties, turėtų greitai būti pamirštas. Kartais tokie suklupimai viešojoje erdvėje yra per daug sureikšminami, juk tik retas jų atskirai turi didesnės įtakos rinkimų rezultatams. Tačiau jeigu bandoma išryškinti tam tikra idėjinė orientacija, palaikoma priemonių visumos, - jau kitas reikalas. Todėl svarbiausias klausimas čia yra toks: ko galima tikėtis, jei konservatoriai iš tikrųjų imasi lenkų elektorato balsų medžioklės?

Šiuolaikinėje politikoje dėl informacijos kanalų įvairovės gali susidaryti įspūdis, kad kandidatų sėkmė priklauso tik nuo to, koks sudaromas įvaizdis ir kaip sėkmingai komunikuojamos žinutės. Žinoma, rinkimų kampanija yra svarbi, tačiau prieš ją pradedant reikia nusistatyti tikslinę auditoriją. Net ir nesigilinančiam į rinkimų sociologiją žmogui turėtų būti aišku, kad vienos visuomenės grupės labiau linkusios balsuoti už vienas politines jėgas, kitos – už kitas.

Todėl bet kuris politikas ar partija, pagrindę tai empiriškai (arba bent jau teoriškai, tačiau vis dėlto pagrindę), turėtų apsibrėžti sau tris kategorijas žmonių: pirma, savo ištikimus rinkėjus, antra, tuos, kurie gali balsuoti, ir trečia, tuos, kurių tikimybė paremti kandidatą per konkrečius rinkimus yra arti nulio. Gana dažnai lietuviškose politinėse kampanijose daroma klaida, kai antra ir trečia grupė rinkimų kampanijos atžvilgiu sumaišomos kaip pilka „neapsisprendusio elektorato“ visuma. Tai nieko keisto, juk politikoje dažnai mąstoma dichotomijos principu, t. y. „už“ ir „prieš“.

Šis apsibrėžimas visų pirma reikalingas tam, kad rinkimų kampanijai skiriami resursai būtų panaudojami racionaliai ir efektyviai. Sakykime, konkrečioje socialinėje grupėje yra 50 tūkst. žmonių - jiems pritraukti skiriama 20 tūkst. eurų, o galiausiai pritraukiama 100 papildomų balsų. Ar efektyviai buvo panaudoti pinigai? Tam, kad žinotume atsakymą, nereikia didelio mokslo. Kadangi bet kurios partijos ar kandidato biudžetas yra ribotas, jis turėtų būti sudėliotas taip, kad vadinamiesiems beviltiškiems rinkėjams (tiems, kurie už kandidatą balsuos labai labai retai) lėšų ir dėmesio būtų skiriama mažiausiai.

Kalbant apie Mykolo Majausko ir apskritai konservatorių kampaniją Vilniuje, žvelgiant iš šalies, aptartas etapas buvo praleistas. Net ir be apklausų akivaizdu, kad lenkų tautybės gyventojai labai retai balsuoja už ką nors kita, paprastai tik už Lietuvos lenkų rinkimų akciją (LLRA). Dar rečiau – už TS-LKD, kuri iš didžiųjų partijų apskritai yra paskutinėje vietoje pagal tai, kokia tikimybė, kad už juos balsuos kas nors iš nelietuvių. Čia galima padaryti ne itin pagrįstą sprendimą – jeigu nebalsuoja, vadinasi, yra niša ir galima privilioti dalį papildomo elektorato!

Realybėje yra šiek tiek kitaip. Nors dažnas rinkėjas neskirsto partijų pagal ideologiją, į "kairę" ir "dešinę", yra tam tikras suvokimas, kurie politikai ar partijos patinka labiau, o kurie - mažiau. Todėl TS-LKD atveju bandymas „eiti į lenkišką elektoratą“ yra tolygus bandymui peršokti ne vieną, bet penkis griovius, nepasakius „op“. Net jei Lietuvoje nebūtų tokio darinio kaip LLRA, prie balsadėžių pasirodantys lenkai rinktųsi Darbo partiją, socialdemokratus, gal liberalus ir tik paskutinėje vietoje - konservatorius. Net ir Artūro Zuoko, kuris socioekonomiškai yra daugiau dešinysis, organizuotos Rusijos dienos atrodo logiškiau nei „Wilniaus“ lankstinukai.

Nežinau, kiek rinkimų kampanijos resursų, kiek finansinių išteklių TS-LKD skiria tokiems bandymams. Galbūt tai buvo pirmas ir vienintelis mėginimas (tačiau kokia tuomet yra jo prasmė?) parodyti už konservatorius nebalsuojančioms tautinėms mažumoms, kad jie pirmieji pasirengę kalbėtis. Problema ta, kad be ilgalaikės strategijos, protingo LLRA delegitimizavimo, tokie vienetiniai bandymai partijos rinkimų kampanijai yra daugiau žalingi negu naudingi. Norėdami deramai pasipriešinti, konservatoriai balsus turėtų atsikovoti ne iš LLRA, o iš Artūro Zuoko.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"