TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Konservatorių dilema - valdžia ar opozicija

2012 10 22 5:57

Didžiausia pirmojo rinkimų turo staigmena buvo stiprus konservatorių pasirodymas. Jie laimėjo 15,08 proc. balsų, gerokai daugiau negu rodė gyventojų apklausos ir numatė dauguma apžvalgininkų.

Premjeras Andrius Kubilius, dažnai vaizduojamas kaip nemėgstamiausias, nepopuliariausias Lietuvos politikas, savo apygardoje Antakalnyje surinko beveik 32 proc. balsų, jo pagrindinė varžovė - apie 12 procentų. Be to, 35 konservatoriai pateko į antrąjį turą, iš jų net 23 pirmavo savo apygardose.

Konservatorių sėkmė taip nudžiugino Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus (TS-LKD) ir jų šalininkus, kad kai kurie viliasi, jog partija iškovos daugiau mandatų negu bet kuri kita politinė jėga. O tada prezidentė Dalia Grybauskaitė turėtų patikėti Vyriausybės formavimą A.Kubiliui.

Toks scenarijus perdėm optimistinis. Manau, konservatoriai kartu su Liberalų sąjūdžiu laimės ne daugiau kaip 45 mandatus, o tai būtų per mažai Vyriausybei formuoti. Turiu prisipažinti, kad buvau vienas iš tų, kurie klaidingai prognozavo konservatoriams gana niūrius rezultatus. Galiu vėl klysti. TS-LKD sėkmė mane maloniai nustebino, kaip ir rinkėjų gebėjimas suprasti, kad konservatorių vadovaujama Vyriausybė valdė Lietuvą gana veiksmingai, nors gyvenimo lygis per jų kadenciją smuko.

Svarstomi du klausimai. Pirma, ar opozicinė partija pasiūlys konservatoriams sudaryti koaliciją? Antra, ar turėtų konservatoriai priimti tokį siūlymą? Atsakymas į abu klausimus toks pat - ne.

Nemanau, kad socdemai ar Darbo partija atsisakytų ankstesnių planų kartu su "Tvarka ir teisingumu" sudaryti valdančiąją koaliciją. Šios politinės organizacijos jau ketverius metus bendradarbiauja opozicijoje. Darbo ir Socialdemokratų partijos panašios. Jos skelbiasi palaikančios darbininkus ir mažiau pasiturinčius žmones, bet nuosekliai gina nomenklatūros bei stambesnių verslininkų interesus. Socdemų ir "darbiečių" tarpusavio santykiai nėra patys geriausi. Būta reikšmingų nesutarimų, kai šios partijos dalyvavo XIII Vyriausybės veikloje. O prieš kelis mėnesius jų koalicija žlugo, smarkiai susiginčijus dėl atominės elektrinės. Santykiai vėl pasitaisė, bet tarpusavio pasitikėjimo esama nedaug.

Ne visada lengva rasti bendrą kalbą su "tvarkiečiais". Jų vadovas Rolandas Paksas linkęs pervertinti savo gebėjimus, jautriai reaguoja į tikrus ir įsivaizduojamus įžeidimus, yra pratęs reikalauti daugiau ar aukštesnių postų negu dera pagal laimėtų mandatų skaičių.

Tačiau visos trys opozicijos partijos veikiau bendraus tarpusavyje, o ne mėgins susitarti su konservatoriais. Jos žino, kad TS-LKD būtų sunkus, reiklus, nelengvai suvaldomas partneris. Konservatoriai labiau vaidijasi tarpusavyje negu kitos partijos, kai kurie jų nariai skeptiškai vertintų bet kokį susitarimą, partijos vadovybė negalėtų garantuoti partinės drausmės.

Yra nemaža tikimybė, kad patekę į koaliciją konservatoriai galėtų triukšmingai išeiti. Nustebčiau, jei "darbiečiai" ar socdemai ryžtųsi dirbti su, jų nuomone, kaprizingais ir potencialiai destabilizuojančiais partneriais. Skiriasi jų ir konservatorių principinės bei ideologinės pozicijos, ypač opiais saugumo ir energetinės nepriklausomybės klausimais. Abiem partijoms būtų sunku savo rinkėjams paaiškinti, kodėl susidėjo su "piktaisiais" konservatoriais.

TS-LKD nesulauks kvietimo į koaliciją. O jei sulauktų, turėtų atmesti. Valdžia gundo. Politologijos vadovėliai rašo, kad politinės partijos siekia valdyti ir įgyvendinti savo programas. Kartais neskoningi kompromisai yra būtini. Partija, kuriai labiau rūpėtų politinė skaistybė, o ne programos įgyvendinimas, greitai netektų įtakos ir rinkėjų. Patekus į valdžią būtų galima kovoti už teisingus sprendimus, daryti įtaką naujiesiems partneriams, pasukti jų politiką tinkamesne linkme. Bet visa tai turėtų didelę kainą.

Kai kuriems konservatoriams, pavyzdžiui, Irenai Degutienei, Darbo partija turi man sunkiai suprantamą trauką. Dar prieš trejus metus rimtai buvo svarstoma pakviesti "darbiečius" į koaliciją. Aiškinta, esą jų deputatai turi nemažai parlamentinio darbo patirties ir įgūdžių, o partija nesanti labiau korumpuota negu socdemai, kurie savo valdžios metais su kaupu pripildė kišenes sau ir rėmėjams.

Tačiau Darbo partija nėra "normali" partija. Virš "darbiečių" kabo kaltinimai, kad 2004-2006 metais jie neįtraukė į oficialią apskaitą per 24 mln. litų pajamų, nesumokėjo valstybei daugiau kaip 3,8 mln. litų mokesčių. Teismas dar nepriėmė sprendimo, tad kaltė neįrodyta. Tačiau partija visomis jėgomis stengiasi vilkinti bylą, ko nedarytų, jeigu ji būtų tokia nekalta, kaip skelbiasi.

Antra, negalima užmiršti Viktoro Uspaskicho pabėgimo į Maskvą. Jis aiškina, neva į Rusiją vyko tvarkyti šeimos reikalų. Taip ir buvo, bet paskelbus paiešką į Lietuvą nesugrįžo. O 2007 metų spalį 17 Darbo partijos frakcijos narių nuvyko pas jį į Vladimiro Putino Rusiją ir dalyvavo spaudos konferencijoje, kurioje V.Uspaskichas žarstė nepagrįstus kaltinimus savo šaliai. "Darbiečių" desantas į Maskvą tebėra precedento neturintis reiškinys.

Dabar "darbiečiams" priekaištaujama, kad per šiuos rinkimus jie pirko balsus, ypač kalinių. Prokuratūros surinkta medžiaga leidžia įtarti, jog Darbo partijos kandidatas Rimvydas Podolskis papirkinėjo rinkėjus. Jei konservatoriai skubėtų į koaliciją su "darbiečiais", atrodytų, kad jie pro pirštus žiūri į rimtus demokratijos pažeidimus.

Kartais kalbama apie didžiąją koaliciją su socdemais kitų šalių, tokių kaip Vokietija, pavyzdžiu. Bet didžiosios koalicijos sudaromos didelių krizių atvejais arba siekiant turėti itin tvirtą valdančiąją daugumą. Kiti aiškina, kad būdami koalicijoje konservatoriai galėtų perkalbėti socdemus ir įtikinti juos palaikyti atominės jėgainės statybą. Taip manantieji pervertina savo retorinius gebėjimus.

Pagaliau partijų principinės nuostatos (nors ne visada praktiniai veiksmai) skiriasi, tad susidarytų įspūdis, kad konservatoriai atsisakė savo principų, nesugebėjo atsispirti norui likti valdžioje. Tai būtų rizikingas žingsnis, kuris galėtų nuvilti besikonsoliduojantį jų elektoratą.

Yra laikas valdyti ir laikas būti opozicijoje. Konservatoriai tai turėtų suprasti, nors lemiamą sprendimą priims trijulė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"