TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Konservatorių sąrašai. Sovietmečio tęsinys

2014 02 26 6:00

Kol Lietuvos viršūnėse ieškota argumentų, kodėl mūsų šalis negalėjo ir neturėjo kartu su partnerėmis iš Europos Sąjungos aktyviai dalyvauti sprendžiant Ukrainos krizę, konservatoriai, demonstruodami atjautą sukilusiems kaimynams, parengė jų priešų juodąjį sąrašą - sąvadą asmenų, kurie yra atsakingi už jėgos panaudojimą Euromaidane ir kuriems mūsų valstybė vidaus įstatymais įsipareigotų taikyti sankcijas: nuo draudimo atvykti iki finansinių ribojimų.

Partijos lyderis Andrius Kubilius, regis, nemiegodamas sapnuojantis Lietuvą – nuo jūrų iki jūrų, o save – visa ko lyderiu, nors ir Vytautui už pečių, iš pradžių siūlė, kad šis kūrinys galėtų vadintis Maidano įstatymu, tai yra dokumentu, nusižiūrėtu nuo vadinamojo Magnickio akto, kuriuo Jungtinės Amerikos Valstijos nustatė sankcijas Rusijos piliečiams, susijusiems su 2009-aisiais į kalėjimą be teismo įkišto teisininko Sergejaus Magnickio nukankinimu.

Vis dėlto vėliau, atrodo, atėjo supratimas, kad Lietuva – ne JAV ir ne Kanada, užbėgusi Europai už akių su Ukrainos priešų identifikavimu. Ir net nebe Europos sąžinė. Todėl beliko juodasis sąrašas. Gal dėl to, kad sąrašų – savų ir išorės priešų – sudarinėjimas yra mėgstamiausias konservatorių politinis užsiėmimas.

Čia prabudo Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas socialdemokratas Benediktas Juodka ir suskubo kinkuoti galva: reikia sąrašo, reikia, gal tada Europos Sąjunga, paėmusi iš mūsų pavyzdį, irgi panašų parengs. Gerbiamas mūsų rektoriau, Europos Sąjunga (nuo kurios tokiais samprotavimais, kaip ir tokiomis parodinėmis akcijomis, mes vis labiau – kūrėjų valia – atsiribojame ir tolstame) jau senokai prakalbo ir apie sąrašą, ir apie sankcijas. Vis dėlto „senokai“ reiškia kelių savaičių laikotarpį, kai dar nenuskambėjo žinia, kad Ukrainą kaip Rusijos satelitą matę vadovai pasipustė padus.

Vasario 20-ąją Europos Sąjungos (taip pat ir Lietuvos) užsienio reikalų ministrai vienbalsiai sutarė ir dėl pareigos drausti įvažiavimą, ir dėl būtinybės užšaldyti sąskaitas tų, kurie prisidėjo prie smurto Kijevo centre. Sprendimas priimtas visos Bendrijos, neskaidant jos narių į labiau ir mažiau laisvę bei laisvės kovotojus mylinčias, mastu.

Tuo pat metu, jau dėliodami nusikaltėlių sąvadą, Bendrijos politikai prakalbo apie tai, kad jo aktualumas galbūt išblės, jei tuometis Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius sutiks su derybas Kijeve vedusių Vokietijos, Prancūzijos ir Lenkijos užsienio reikalų ministrų pasiūlymais. Siūlymai buvo priimti. V.Janukovyčius dingo. Bendrijos šalys nuo dar carinėje, paskui ir stalininėje Rusijoje pamėgto klausimo „kas kaltas?“ perėjo prie europinio „ką daryti?“ Skirti Ukrainai paramą reformoms įgyvendinti. Padėti grįžti „į Europos šalių šeimą“, kaip prašė Maidano protestuotojai. Priartinti dar rudenį Lietuvoje taip ir neišaušusią Ukrainos sutarties su Europos Sąjunga valandą.

Konservatorių pasaulėžiūroje yra tik pirmas klausimas: kas kaltas? Tai ir bandoma įtvirtinti dar vienu tuščiu įstatymo projektu, visai frakcijai sutarus, Seime. Be priešų – nė iš vietos, lyg šlovingais Sovietų Sąjungos laikais, kai sienas laikė apgulęs pasaulinis imperializmas, o viduje tremtiniai pagal liaudies priešų sąrašus keliavo į Sibirą savo kūnais šerti baltųjų meškų.

Rusija – priešas nr. 1. Toks tinkamas, kad, perfrazuojant Voltaire'ą, jeigu jos nebūtų, reikėtų išgalvoti. Vladimiro Putino valstybė minkštai ir kietai skverbiasi į laisvos Lietuvos gyvenimą ir užvaldo žmonių sąmonę. Per meną, klasikinę literatūrą, kultūrinį bendradarbiavimą (su kuo galima bendrauti, su kuo – ne, greičiausiai tuoj bus pateiktas atskiras sąrašas, atlikus individualią kiekvieno potencialaus prelegento bei jo giminės istorijos studiją). Labiausiai užvaldyti, žinoma, tie, kurie nesutinka besąlygiškai paklusti ir sutikti su Vienintelės Teisingos Partijos idėjinių vedlių matymu, mąstymu ir siaurakaktišku užsisklendimu savęs garbstymo rate. Arba tiesiog ramiai dirba savo darbą. Nepaklūstantieji įtraukti į „minkštai užvaldytųjų“ sąrašą. Jis, beje, kartkartėmis - tai priklauso nuo situacijos - perstumdomas („Jeigu susiklosto situacija, kad reikia perlipti per save, per anksčiau deklaruotas nuostatas, mes tą darome valstybės reikalų labui“, - 2009-aisiais paaiškino A.Kubilius, kalbėdamas apie pasiūlymą Viktoro Uspaskicho vadovaujamai Darbo partijai jungtis prie valdančiosios koalicijos).

Dar yra „kietai“ užvaldytieji. Šiuo metu – referendumo dėl žemės pardavimo užsieniečiams iniciatoriai. Jiems, kaip ir anais laikais (kas gali pasakyti, kodėl kalbant būtent apie konservatorius iš vaikystės patirties ir istorinių aprašų kyla tiek aliuzijų į sovietmečio diktatūrą?), jau liepta pakeisti nuomonę į „teisingą“. Kitaip bus apšaukti Rusijos (pasaulinio imperializmo?) agentais.

Pernai tokie buvo tapę Žygaičių kaimo bendruomenės nariai, sukilę prieš skalūnų dujų žvalgybą. Dar anksčiau – pasisakiusieji prieš sandėrio su socialdemokratais ir apsukriu verslu kūdikį LEO LT. Prieš „Mažeikių naftos“ privatizavimą. Priešų sąrašas – begalinis.

Klausimui „ką daryti?“ šiame pasaulio matyme nėra vietos. „Ką daryti?“ reikštų kvietimą tartis ir pripažinimą, kad tiesa gimsta ne iš vienos, bet iš skirtingų nuomonių. Iš skirtingų?!

DALINKIS:
0
2
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"