TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Konstitucinis referendumas Armėnijoje: parlamentarizmo ar vienos partijos dominavimo įtvirtinimas

2015 12 05 6:00

Gruodžio 6 dieną Armėnijoje vyks visuotinis referendumas dėl konstitucijos keitimo, kurį inicijavo valdančioji Respublikonų partija su prezidentu Seržu Sargsianu priešakyje. Po ilgų diskusijų ir politinių protestų buvo nuspręsta, kad šalis iš pusiau prezidentinės privalo būti reformuota į parlamentinę respubliką su visas galias sutelkiančia Nacionaline Asamblėja ir tik simbolinius įgaliojimus turinčiu prezidentu.

Esminiai šalies konstitucijos pakeitimai numato, kad prezidentas bus renkamas parlamente ir jo kadencija pailgės iki 7 metų, o kadencijų skaičius bus apribotas iki vienos. Be to, šalies prezidentas neteks veto teisės ir negalės priklausyti kuriai nors politinei partijai. Netgi prieš paskirdamas diplomatus ar pasirašydamas tarptautines sutartis, prezidentas turės sulaukti premjero pritarimo. Valstybės vadovo vykdomosios galios bus apribotos, o visą valdžią savo rankose sutelks šalies parlamentas ir ministras pirmininkas.

Jeigu tokiems Armėnijos konstitucijos pokyčiams bus pritarta, ministras pirmininkas įgis įgaliojimus vykdyti tiek vidaus, tiek ir užsienio politiką, o šalies premjeras karo metu taps vyriausiuoju ginkluotojų pajėgų vadovu. Tai svarbu, turint omenyje, kad dėl konflikto su Azerbaidžanu šalyje yra įvesta nepaprastoji padėtis.

Taip pat numatoma po referendumo sumažinti kas 5 metus renkamos Nacionalinės Asamblėjos deputatų skaičių nuo dabartinių 131 iki 101. Ketinama reformuoti ir rinkimų sistemą. Tuo atveju jei po rinkimų nepavyktų suburti valdančiosios koalicijos ir kuri nors partija nesurinktų daugumos vietų parlamente, būtų skelbiamas papildomas rinkimų turas, kuriame varžytųsi dvi daugiausia balsų gavusios partijos. Antrajame ture laimėjusi partija gautų papildomų mandatų – tai leistų suformuoti vienpartinę vyriausybę.

Visi minėti pokyčiai Armėnijoje įvyks jei artėjančiame referendume mažiausiai pusė atėjusiųjų balsuoti išreikš pritarimą jo nuostatoms. Kaip numato dabartinė šalies Konstitucija (113 straipsnis), kad referendumas įvyktų, prie balsadėžių turi ateiti mažiausiai 25 proc. iš 2,5 milijono rinkimų teisę turinčių piliečių.

Iš pirmo žvilgsnio, postsovietinės valstybės perėjimas prie parlamentarizmo yra sveikintinas. Venecijos Komisijos, kuri teikė pataisas naujajai Konstitucijai, prezidento Gianni Buquicchio teigimu: „naujausia konstitucinė reforma yra didžiulis žingsnis į priekį“. Vis dėlto, Venecijos Komisija į reformas pažiūrėjo pernelyg legalistiškai, neatsižvelgdama į politinę šalies tikrovę. Nors Armėnijos prezidentas ir Respublikonų partija įtikinėja, kad naujausi pokyčiai tik sustiprins demokratinius procesus šalyje, ekspertai ir politiniai oponentai mano visai ką kitą.

Anot referendumo oponentų, reformos vykdomos tik dėl asmeninių prezidento S. Sargsiano ir valdančiosios Respublikonų partijos ambicijų išlikti valdžioje. Manoma, kad dabartinis prezidentas bando bet kokia kaina išsaugoti savo įtaką po to, kai 2018 metais baigsis jo antroji kadencija. Respublikonų partijai laimint rinkimus, o S. Sargsianui likus partijos lyderiu ir šalies premjeru, jo įgaliojimų laikas nebūtų ribojamas. Nors pats prezidentas teigia, kad nesieks ministro pirmininko kėdės, partijoje nėra lygiaverčio jam lyderio, o perleisti valdžią kuriam nors kitam partijos nariui būtų pernelyg pavojinga, nes tai reikštų įtakos pasidalijimą partijoje. Netgi tuo atveju jei dabartinis prezidentas S. Sargsianas nutartų perleisti premjero pareigas kitam, būdamas partijos lyderiu jis faktiškai išliktų galingiausiu žmogumi Armėnijoje.

Būsimi pokyčiai nesulaukia plataus pritarimo ir Armėnijos parlamente, tačiau šalyje trūksta opozicijos, galinčios pasipriešinti valdančiajam blokui. Nuo 1990 metų prie valstybės vairo stovinti Respublikonų partija turėdama visus administracinius resursus trukdo opozicinių partijų konsolidacijai, tai įrodo ir neseniai įvykęs susidorojimas su Klestinčios Armėnijos partijos lyderio Gagiko Tsarukiano verslais. Tai privertė partijos lyderį pasitraukti iš politikos.

Referendumo oponentams trūksta ir visuomenės paramos. Šių metų vasarą Armėnijoje praūžę „Elektrinio Jerevano“ protestai prieš energetikos kainų didinimą, leido konstitucinės reformos oponentams tikėtis, kad visuomenė sukils ir prieš reformas. Tačiau žvelgiant į viešąją diskusiją ir dalyvavimą jau įvykusiuose protestuose, kelia abejonių rinkėjų noras įsitraukti į pasipriešinimo judėjimą. Rodos, armėnai neįvertina tiesioginio valdžioje vykstančių procesų poveikio jų gerbūviui ir kasdieniam gyvenimui.

Armėnų abejingumą reformoms rodo ir šalyje vykdomos apklausos. „Gallup International Association“ apklausos, atliktos rugsėjo 10–21 dienomis, duomenimis, net 47 proc. rinkėjų nežada dalyvauti referendume. 29 proc. tų, kurie eis į referendumą, žada balsuoti už pokyčius, 26 proc. – prieš juos. 44 proc. respondentų visia neatsakė į šį klausimą.

Kol kas naujausios „APR Group“ apklausos duomenimis, 64 proc. apklaustųjų žada dalyvauti referendume, 36 proc. – palaikyti reformas ir 32 proc. teigia balsuosiantys prieš jas. Kaip ir „Gallup“ atliktame tyrime, pastebimas didelis neapsisprendusiųjų skaičius: net 31 proc. apklaustųjų neatsakė į klausimą, kaip jie balsuos.

Nerimą Armėnijoje kelia galimi pažeidimai referendumo dieną. Nevyriausybinės organizacijos jau dabar fiksuoja referendumo kampanijos pažeidimus – valdžios resursai naudojami įtikinėjant balsuoti už reformas. Fiksuojami dezinformavimo atvejai bei prieigos prie informacijos apie reformas trūkumas. Skelbiama apie fiktyvias rinkėjų registracijas ir tų pačių žmonių pavardes keliose rinkėjų sąrašuose.

„Transperency international“ teigimu, dėl netinkamo administracinių resursų naudojimo, valdžios angažuotumo bei rinkiminio proceso reguliavimo spragų, pažeidimai Armėnijoje yra įprastas reiškinys.

Nors Armėnijos opozicijos atstovai organizuoja protestus ir vis dar tikisi sutrukdyti reformoms, akivaizdu, kad didžioji dalis visuomenės yra abejinga, o valdančiųjų stovykla – ypatingai suinteresuota referendumo sėkme. Todėl labai tikėtina, kad konstitucinė reforma įvyks. Prezidento ir Respublikonų partijos siūlomi pokyčiai Armėnijai neatneš nieko teigiamo. Simboliniai įgaliojimai prezidento institucijai lemia faktinį stabdžių ir atsvarų sistemos išnykimą. Parlamente dominuojant vienai partijai, sumažės ir konsensuso pagrindu priimtų sprendimų skaičius. Konstitucijos reforma, o ypač rinkimų sistemos pakeitimai, tik legitimuos sovietinį partokratinį valdymą Armėnijoje ir įtvirtins ilgalaikį dabartinio politinio elito dominavimą.

Tikėtini pokyčiai neturėtų stebinti. Žvelgiant į Armėnijos politinį kontekstą, kuriame dominuoja monopoliniai verslai ir oligarchų klanai politikoje, naivu būtų tikėtis tikrai demokratiškų permainų. Tokiame kontekste, tiek valdantiesiems, tiek opozicijai vykdyti demokratines reformas beveik neįmanoma. Naują šalies politikos kursą galinčiai pasiūlyti opozicijai jau 25 metus trukdoma konsoliduotis į vieningą judėjimą. Vienintelė iššūkį valdantiesiems galėjusi mesti Klestinčios Armėnijos partija pasiruošimo referendumui metu buvo iš esmės likviduota.

Prie vis gilėjančios politinės krizės prisideda Armėnijos geopolitinė padėtis: uždarytos sienos, tarptautinė izoliacija, visiška priklausomybė nuo Rusijos ir užsitęsę kariniai konfliktai. Tarptautinis kontekstas tiesiog nesudaro paskatų reformuoti šalį ir „užkonservuoja“ status quo.

Karabacho konfliktas palaiko nepaprastosios padėties įvedimą, tai leidžia valdantiesiems pateisinti sunkią padėtį šalyje ir sustiprinti savo valdžios legitimumą. Šio faktoriaus reikšmė pastaruoju metu ypač išaugusi, kadangi konfliktas su Azerbaidžanu suintensyvėjo.

Politinė, ekonominė ir karinė priklausomybė nuo Rusijos ir narystė Eurazijos Sąjungoje reikšmingai sumažina Armėnijos manevro laisvę. Tai verčia šalies opoziciją susidurti su sunkumais pateikiant alternatyvius valstybės raidos scenarijus.

Trūksta ir visuomenės paramos esminėms reformoms. Kaip rodo apklausos, armėnų nedomina politiniai procesai šalyje, kol tai tiesiogiai nepaliečia jų kasdieninio gyvenimo.

Todėl pagrindinė dabartinės opozicijos, nevyriausybinių organizacijų ir tarptautinės bendruomenės užduotis – dirbti su visuomene ir ilgalaikėje perspektyvoje tikėtis iš apačios kylančios paramos pokyčiams. Minėtos reformos, deja, įvyks be didesnio Vakarų įsitraukimo.

.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"