Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Kova su priešiška propaganda

 
2017 01 06 6:00

Įprasta nuolat girdėti kaltinimus, esą Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai yra rusofobai. Gal tikrai tik mums vieniems pavojaus varpai girdėti? Nebūkime naivūs ir apsidairykime aplinkui. Jau kuris laikas tiek aukšti užsienio pareigūnai, tiek apžvalgininkai mato ir kalba apie tai, jog pasaulis, Europa ir ypač Baltijos valstybės atsiduria informacinio karo taikiklyje.

Daugelis analitikų atkreipia dėmesį, kad propaganda ir kitokia informacinė agresija visada eina pirma konvencinės agresijos – tokie scenarijai taikyti Gruzijoje bei Ukrainoje. Prieš kelias savaites Baltijos valstybėse viešėjęs JAV senatorius Johnas McCainas ragino didinti finansavimą gynybai, nes geriausia priemonė išvengti karo – jam ruoštis. Tačiau grėsmės – ne vien konvencinės. Juk Kremliaus programišiai, bandydami paveikti Amerikos prezidento rinkimų rezultatus, sugebėjo įvykdyti sėkmingas atakas net JAV. Turime rimtai susirūpinti savo saugumu, nes Lietuva yra ir arčiau, ir pažeidžiamesnė.

Privalome sudaryti tokias sąlygas, kurios didintų Kremliaus išlaidas, kai bus bandoma daryti mums poveikį. Pagal šiandien galiojantį įstatymų reglamentavimą, Lietuvoje apie 30 proc. visų retransliuojamų programų sudaro rusiška produkcija. Palyginkime – Estijoje galioja įstatymas, kuriuo nustatyta, kad žinių laidos užsienio kalba ir tiesioginės laidos užsienio kalba be vertimo į estų kalbą negali sudaryti daugiau kaip 10 proc. visos savaitės produkcijos. Taigi 90 proc. tokių laidų turi būti transliuojamos estų kalba.

Latvijoje subtitrų reikalavimas nustatytas tiek transliacijoms užsienio kalba, tiek retransliacijoms. Seime įregistravome Visuomenės informavimo įstatymo projektą, kuriuo siūloma, kad „retransliuotojai, retransliuodami televizijos programas, pirmenybę turi teikti oficialioms Europos Sąjungos kalboms. Programos oficialiomis ES kalbomis turi sudaryti ne mažiau kaip 90 proc. retransliuojamų televizijos programų kiekio kiekviename jų vartotojams siūlomame televizijos programų pakete“.

Panašias įstatymo pataisas, inicijuotas prezidentės, bandėme priimti ir praėjusią Seimo kadenciją, tačiau nesėkmingai. Jų kritikai apeliuoja į žodžio ir pasirinkimo laisvę. Žodžio laisvės esmė – užtikrinti laisvą žmonių nuomonės raišką, bet niekur laisvame pasaulyje toks pliuralizmas nesuponuoja šimtaprocentinės melo ar šmeižto tolerancijos. Tiek oficialios institucijos, kurių narė yra Lietuva, tiek Vakarų pasaulio analitikai konstatuoja, kad Kremlius kariauja informacinį karą ir jo propagandos taikiniai esame mes, tad kuo čia dėta žodžio laisvė? Kodėl turime sudaryti šiltnamio sąlygas tai propagandai vešėti? Deja, Vladimiras Putinas puikiai išmano Vakarų žaidimo taisykles ir tikslingai naudojasi žodžio laisvės principu. Kita vertus, kaip teigia kritikai, „gal iš ten ir sklinda propaganda, bet mūsų žmonės nekvaili – atsirinks“. Tačiau tai ne taip paprasta. Pavyzdžiui, dabar per TV draudžiama rodyti smurtą ir pornografiją. Šiuo atveju atsirinkti paprasta: smurtas yra panašus į smurtą, o pornografija – į pornografiją. Bet melas dažnai būna panašus į tiesą, gudrios įvykių interpretacijos – dar slidesnės, todėl atsirinkti, lengvabūdiškai poilsio minutę maigant kanalus, nėra paprasta. Be to, galime būti protingi, tačiau dešimt kartų išgirdę, kad Krymas priklauso Rusijai, o ukrainiečiai patys kalti, gal tikrai tuo patikėsime arba bent suabejosime, ar yra kitaip. Būtent skleisti abejones – vienas Rusijos propagandos tikslų. „Abejok viskuo!“ Abejok Vakarų žiniasklaida, istorinių įvykių interpretacija, savo demokratiškai išrinkta valdžia, galop – savo valstybe. Tokioje dvejonių kupinoje terpėje lengviau žarstyti žarijas.

Atlikto tyrimo, per kurį buvo apklausti Lietuvos tautinių bendrijų atstovai, rezultatai patvirtina, kad priešiškai propagandai paveikiausi yra ir Kremliaus politiką palankiausiai vertina skurdžiausi Lietuvos tautinių bendrijų atstovai. Dauguma jų gyvena toje abejones sėjančioje informacinėje erdvėje. Pietryčių Lietuvos rajonai – Vilniaus, Šalčininkų – statistiškai labiau atsilikę nei kiti Lietuvos regionai. Ten nedarbas ir nusikalstamumas – didesni, užsienio investicijos ir atlyginimai – mažesni. Akivaizdu, kad turime tai keisti.

Todėl Seime iškėlėme iniciatyvą įsteigti Pietryčių Lietuvos regiono plėtros fondą. Jo lėšomis Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybėse būtų skatinamos kurtis vietos bendruomenės, gerinamas gyventojų pilietinis, informacinis raštingumas, plėtojamas jų ūkinis, socialinis ir kultūrinis užimtumas, mažinama Pietryčių Lietuvos regiono socialinė ir ekonominė atskirtis, puoselėjamas etnografinės architektūros paveldas, užtikrinamas formaliojo ir neformaliojo švietimo įstaigų tinklas. Fondas būtų valdomas Vyriausybės, tad vietos gyventojai nepriklausytų vien nuo savivaldos finansinių sprendimų, kurie kartais kiršina etnines bendruomenes ir Lietuvos valdžią. Šiame regione atitinkamai būtų mažinama vienvaldės Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos ir itin prorusiško Valdemaro Tomaševskio įtaka bei stiprinamos nepriklausomos vietos bendruomenės. Pietryčių Lietuvos žmones traukiant iš socialinio, ekonominio skurdo ir atskirties turėtų silpnėti ir jų prokremliškos nuostatos.

Bandydami kovoti su įvairiomis formomis pasireiškiančia propaganda, kuria siekiama supriešinti įvairius visuomenės sluoksnius, privalome nebūti abejingi labiausiai pažeidžiamiems, nusivylusiems gyventojams, kalbėtis su jais ir gerinti jų gyvenimo sąlygas. Savarankiška, pilietiška visuomenė yra stiprios valstybės, gebančios atremti bet kokias grėsmes, pamatas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"