TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kovo 11-oji ir mūsų valstybė

2016 03 11 6:00

Minime savo valstybės nepriklausomybės atkūrimo metines, todėl kyla noras pasvarstyti apie valstybę ir mūsų santykį su ja.

Vadovėlinis apibrėžimas byloja, kad valstybė – apibrėžtoje teritorijoje gyvenanti žmonių visuma, turinti natūraliai atsiradusią valdžią. Iš čia seka, kad valstybę sudaro trys elementai: teritorija, gyventojai (piliečiai) ir organizuota viešoji valdžia.

Visi šie elementai yra vienodai svarbūs, be kurio nors jų valstybė neįmanoma. Žydų tauta sukūrė savo valstybę tik 1948 metais, kai Palestinoje buvo skirta teritorija Izraeliui įkurti. Antarktida yra tik teritorija, nes ten nėra gyventojų. Kai 1940 metais mūsų šalį okupavo sovietai, neliko Lietuvos valstybės, nes neliko savos valdžios, nors liko ir gyventojai, ir teritorija.

Be šio pamatinio valstybės apibrėžimo, esama ir daugiau apibrėžimų, atspindinčių įvairius šios socialinės institucijos aspektus. Pavyzdžiui, valstybė suvokiama kaip vieninga normų, reguliuojančių žmonių santykius, sistema. Pagal kitą sampratą valstybė suvokiama kaip žmonių gyvenimiška patirtis, atsiradusi bendraujant su valstybės institucijomis ir valdžios atstovais. Pagal dar vieną sampratą valstybė suvokiama kaip aukštesnių tikslų (kokios Lietuvos valstybės norime ir siekiame?) visuma. Valstybė gali būti suvokiama ir kaip bendra istorinė patirtis – juk sakome, kad 1918 metais atkūrėme Lietuvos valstybę.

Taip sakydami puikiai suprantame, kad ne mes, dabartinė gyvoji lietuvių tautos karta, beveik prieš šimtą metų atkūrėme valstybę. Taip sakydami pabrėžiame savo ryšį su amžinybėn išėjusiomis mūsų tautos kartomis, perimame jų istorinę patirtį, nes tik taip išlaikome tautinį tapatumą.

Minėdami antrąjį per XX šimtmetį valstybės atkūrimą, turime suprasti, kad valstybė pati savaime nėra ir negali būti tikslas. Sava valstybė reikalinga pirmiausia tam, kad būtų sudarytos kuo palankesnės sąlygos tiek visos tautos, tiek kiekvieno jos nario gyvavimui. Geografiškai netolima šalis Rusija yra pavyzdys to, kai valstybė yra pagrindinis tikslas. Tokiu atveju žmonės lieka tik priemonė pasiekti tą svarbiausią tikslą, kuris, kaip rodo istorija, yra ne abstrakti sąvoka „valstybė“, o konkreti socialinė grupė – valstybės biurokratija, pajungianti savo reikmėms visą visuomenę. Šiuolaikinėje Rusijoje svarbiausia visuomenės grupė yra ne verslininkai, ne mokslininkai, o valdininkai, ir ypač sukarintų struktūrų – saugumo, policijos, kariuomenės.

Kad valstybė tarnautų žmonėms, o ne žmonės – valstybei, reikia stiprios pilietinės visuomenės, kuri suprantama kaip piliečių gebėjimas jungtis į asociacijas, nepriklausančias nuo valstybės, ir aktyviai domėtis viešaisiais reikalais. Tokios asociacijos gali apsaugoti piliečius nuo galimo valstybinės biurokratijos piktnaudžiavimo prievarta, juolab kad jau nuo senų laikų tik valstybė turi prievartos monopolį. Bent jau europietiškoje civilizacijoje kadaise buvo laikai, kai prievartą galėjo taikyti ne tik valstybė, bet ir Katalikų Bažnyčia – tereikia prisiminti inkviziciją ir jos žiaurumus.

Nepriklausomą valstybę atkūrėme, per 26 metus padarėme tikrai daug ir turime kuo didžiuotis. Tačiau kaip yra su pilietine visuomene? Kaip mūsų piliečiams sekasi jungtis į asociacijas ir kontroliuoti valdžią?

Šiuolaikiniai socialiniai mokslai jau pastebėjo, kad veikdami tokiose nevalstybinėse organizacijose žmonės sukuria reiškinį, kuris vadinamas socialiniu kapitalu. Tai – savotiški ištekliai, kurie randasi iš narystės jausmo, bendro elgesio normų, kaimynystės ryšių, savanoriškos veiklos ir pasitikėjimo vieni kitais. Šie ištekliai padeda žmonėms spręsti tiek asmenines, tiek bendruomeninio gyvenimo problemas. Jie neatsirastų, jei žmonės veiktų po vieną.

Tokia jau yra demokratijos kaina, kad kovai dėl rinkėjų balsų politikai skiria daugiau energijos, nei optimalių sprendimų paieškai. Būtent tokios kovos kontekste reikia vertinti pastarųjų savaičių skandalus, kai vieni politikai kaltina kitus korupcija ir kitais nusikaltimais. Tokioje kovoje džiugiai dalyvauja žiniasklaida, nes skandalai padidina žiūrovų ar skaitytojų skaičių, ir teisėsaugos institucijos, vedamos savų išskaičiavimų.

Stebint tokią politinių intrigų bangą, paguodos teikia mintis, kad rimtas priešnuodis tokiems politikų žaidimams yra stipri pilietinė visuomenė, kuri suteikia žmonėms jėgų vertinti politikus ne pagal jų kartojamus užkeikimus savo politiniams oponentams, bet pagal nuveiktus darbus. Jau turime daugiau ar mažiau nusistovėjusią partinę sistemą, nusistovėjusį partijų, galinčių patekti į parlamentą, skaičių. Tereikia tinkamai pasirinkti per rinkimus.

Tačiau neužtenka kontroliuoti tik politikus. Pilietinė visuomenė turi kontroliuoti ir valstybės biurokratiją, kuri yra daug gausesnė nei politikų luomas ir labiau veikia mūsų kasdienį gyvenimą. Pagal demokratijos teorinius modelius biurokratiją turi kontroliuoti ir politikai, o taip pat biurokratija turi hierarchiškai kontroliuoti save – aukščiau esančios biurokratinės įstaigos kontroliuoja žemesnes.

Ar galime džiaugtis efektyvia savosios biurokratijos kontrole? Vargu, ir ypač vietos savivaldos lygmeniu. Būtent su vietos valdžia dažniausiai turi reikalų mūsų piliečiai ir būtent ten jie labiausiai mato valdžios ydas – korupciją, nepotizmą (giminaičių ir draugų protegavimą). Tai labiau kenkia pasitikėjimui valstybe, nei politikų kuriami skandalai.

Vaizdelis nėra džiuginantis, tačiau turime nepamiršti, kad būtent Kovo 11-oji mums suteikė galimybę turėti savą valdžią ir ją kontroliuoti. Tik ar tą galimybę išnaudojame?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"