TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kovos su korupcija fronte

2006 09 07 0:00

Nors Lietuvos bendrasis vidaus produktas vis auga, o Virgilijus Alekna vis dar toli numeta diską, vis tiek vos įstoję į Europos Sąjungą iškart atsidūrėme jos dugne ar netoli jo.

Tai liudija didžiuliai emigrantų srautai, neįveikiamas girtuokliavimas (ypač kaime), savižudybės, autoavarijų skaičius, itin žemas gyventojų medicininis aptarnavimas, na, ir žinoma korupcijos lygis.

Pagal "Transparency International" tyrimus jau kelerius metus Lietuva su Lenkija yra labiausiai korumpuotos Europos Sąjungoje. Pasaulinė praktika rodo: kuo skurdesnė valstybė, tuo didesnė korupcija, kuo didesnė korupcija, tuo skurdesnė valstybė.

Kontrabandos srautai, aferos su europinės paramos pinigais, privatizavimo grimasos, nuosavybės grąžinimo peripetijos dažnai gali būti įvardytos vienu žodžiu - korupcija.

Ji įsisuko ir į švietimo sistemą. Prieš valstybinius egzaminus galima nusipirkti egzaminų užduočių. Yra prielaidų, kad kai kurių mokyklinių olimpiadų užduotys irgi "nuteka" prieš olimpiadas. Vadinasi, mūsų jaunieji talentai mokosi ne tik matematikos, informatikos, bet ir korupcijos gudrybių?

Korupcija - valstybės problema, ir tik valstybės pastangos gali ją įveikti ar bent pažaboti.

Pagrindinis dokumentas, išreiškiantis valstybės valią ir apibrėžiantis pagrindines kovos su korupcija priemones, yra Nacionalinės kovos su korupcija programa, Seimo patvirtinta 2002 metais ir atnaujinta 2006 metų sausį. Programa apima apie 200 priemonių ir apie 80 vykdytojų - įvairių institucijų - tai visos ministerijos, kai kurios ministerijoms pavaldžios žinybos, apskritys, savivaldybės, STT, generalinė prokuratūra, aukštosios mokyklos ir kai kurios kitos.

Priemonių šiame dokumente nurodyta daug. Nežinia, kurios iš jų pagrindinės. Drįsčiau sakyti, kad kai kurios - tiesiog balastas. Pavyzdžiui: "įsteigti mokesčių informacijos centrą". Niekas nesako, kad tokio centro nereikia, bet ar tai šios programos dalykas?

Viena priemonė skamba maždaug taip: parengti įstatymų rengimo tvarkos įstatymo pakeitimo įstatymo projektą. Jis bus rengiamas dvejus metus, o tame darbe dalyvaus trys ministerijos ir Specialiųjų tyrimų tarnyba...

Biurokratai mėgsta tokias formuluotes: "išanalizuoti" kokį nors reiškinį ar įstatymą ir "nustačius poreikį" parengti įstatymų, taisyklių ar tvarkos pakeitimų, papildymų ir pan. Bet gali būti ir taip, kad bent kelios žinybos kažką analizuos porą metų, o poreikio veikti neatsiras. Tačiau visos žinybos ataskaitose galės raportuoti, kad analizavo.

Nejaugi šitiek metų gyvendami korupcinėje aplinkoje dar nežinome, ką analizuoti?

Strateginiame plane yra įrašyta dalykų, kurie vyksta nuo seno nustatyta tvarka. Pavyzdžiui, dalyvauti Europos Tarybos valstybių grupės prieš korupciją - GRECO - veikloje. Lygiai taip Lietuvos atstovai dalyvauja ir kituose tarptautiniuose renginiuose.

Žinoma, žmones reikia šviesti, ypač jaunimą. Tačiau kelia abejonių tokia moksleiviams skirta priemonė "Įdiegti parengtas antikorupcinio ugdymo metodines priemones". Vadinasi, reikėtų diegti ir antivogimo, antiplėšikavimo, antiprievartavimo metodines priemones.

Juk ne moksleiviai, o suaugusieji paskleidė egzaminų užduotis. Po to nesistebėkime, kad jaunimo tikėjimas, jog dirbti galima dorai, pralaimi realybei, kuri sako, kad viską galima nusipirkti. Šis įvykis su egzaminų užduotimis parodė, kaip galingai veikia ne antikorupcinio, o korupcinio ugdymo metodai.

Strateginiame plane prie kiekvienos priemonės užrašyti ir tikslai, kurių siekiama šią priemonę įgyvendinant. Tačiau tikrųjų strateginių tikslų trūksta.

Vieni tikslai (kaip ir pačios priemonės) mažai ką turi bendra su korupcija. Pavyzdžiui, "didinti mokesčių, valstybinio socialinio draudimo ir kitų įmokų surinkimą". Tikslas geras, bet ar kažkas nesupainiojo programų?

Kai kurie tikslai, kad ir antikorupcinio pobūdžio, bet nieko neįpareigojantys. Kaip antai: "mažinti korupcijos apraiškų galimybes", "sumažinti korupcijos prielaidas", "sumažinti korupcijos riziką" ir t.t.

Trūksta konkretesnių tikslų, be išlygų, be išsisukinėjimo. Tarkime, iš principo įveikti korupciją kurioje nors konkrečioje gyvenimo srityje, institucijoje. Gal valstybė galėtų užsibrėžti tikslą išgyvendinti korupciją teisėsaugoje? Žinoma, ši sritis pati turi nemažai instrumentų apsivalyti. Tam užtenka ir įstatymų, ir operatyvinių priemonių. Gal dėl to teisėsauga, kaip korupcinės rizikos sritis, visiškai išslydo iš strateginio priemonių plano? Tiesa, yra paminėti teismai, kuriuos linksniuoti ne tik

aktualu, bet ir madinga.

Vykdant šios nacionalinės programos uždavinius yra sudaromos vadinamosios sektorinės kovos su korupcija programos. Tai visų ministerijų, departamentų, savivaldybių, apskričių administracijų rūpestis. Respublikoje yra sudaryta apie šimtas tokių programų, jos vis atnaujinamos. Kiekviena jų numato konkrečias priemones, įvykdymo terminus, atsakingus asmenis. Programą paprastai pasirašo institucijos vadovas arba jo įgaliotas asmuo. Visos programos ir ataskaitos pateikiamos STT, kuri analizuoja ir teikia pastabas autoriams bei vykdytojams. Atrodytų, viskas ir logiška, ir tvarkinga, ir efektyvu.

Bet štai atvažiuoja GRECO komisija iš Europos Tarybos, ištiria situaciją ir konstatuoja: "Akivaizdu, kad yra didelių neatitikimų tarp nacionalinės ir sektorinių kovos su korupcija programų. Be to, dauguma sektorinių programų egzistuoja tik popieriuje ir nėra įgyvendinamos".

Nereikia stebėtis, dėl tokio įvertinimo. Už priemonių vykdymą yra numatytos atsakingos institucijos. Dažnai vieną ir tą pačią priemonę vykdo bent kelios. Tačiau atsakomybės už neįvykdymą ar atsirašinėjimą nenumatyta.

Neteisinga būtų teigti, kad programoje, strategijoje ar sektorinėse programose nieko gero nėra, kad visos priemonės - bevertės. Tačiau įvykių eiga nesuteikia daug optimizmo. Strategijos, planai, projektai, ataskaitos, komisijos, darbo grupės, pasitarimai, susitikimai... Viskas protokoluojama, o kartais net filmuojama. Reikalui esant bus galima parodyti, kaip kovojame. Kova su korupcija tampa net reklamos dalyku, ypač prieš rinkimus. Kaip ir daugelis šalies problemų, taip ir ši ima skęsti popierizmo liūne. Nusistovėjo pusiausvyra tarp įžūlios korupcijos ir švelnios, šiek tiek žaismingos kovos su ja. Kovotojai su korupcija kovoja, o korupcija šalį korumpuoja.

Naujoje Vyriausybės programoje kovai su korupcija skirtos kelios eilutės. Pirmiausia pasakyta tai, kad kova su korupcija yra nepakankamai veiksminga, kad korupcija - viena didžiausių socialinių problemų. Visa tai jau žinome. Toliau pareikšta, kad Vyriausybė pasiryžusi pažaboti korupciją, užkirsti jai kelią valdžios institucijose. Programos pabaigoje Vyriausybė dar kartą įsipareigojo stabdyti korupciją valdžios institucijose ir įveikti kyšininkavimą. Programos autoriai turbūt užmiršo, kad kyšininkavimas - ne kas kita kaip korupcija. Bet tai smulkmena.

Programoje deklaruotas ryžtas kovoti, bet ar jis virs veiksmu? Ankstesnės vyriausybės taip pat nestokojo popierinio ryžto. Šioje programoje nauja nebent tai, kad įvardijama kova su korupcija valdžios institucijose. Bet korupcija valdžios institucijose irgi niekam nėra didelė naujiena. Tad nuo kokios valdžios bus pradėta, kokios valdžios aukštumas pasieks kova, kaip bus žabojama korupcija? Jei ir toliau bus remiamasi minėta strategija - teigiamų poslinkių sunku tikėtis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"