TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kražių lapkritys

2015 11 11 6:00

Atrodo, kad lapkričio mėnuo bus tapęs „juoduoju“ mėnesiu mažam Kražių miesteliui.

Netrukus, lapkričio 22 dieną, sukanka 122 metai nuo visoje Lietuvoje, netgi Europoje pagarsėjusių Kražių skerdynių, kai Rusijos kazokai jėga vertė Kražių parapijos katalikus pasiduoti caro valdžios užmačioms versti lietuvius į stačiatikių tikėjimą. Gerai ginkluoti kazokai neregėtai žiauriai susidorojo su beginkliais valstiečiais. Oficialiais duomenimis, nuo jų smurto žuvo 9 žmonės, nors pagal tų įvykių amžininkų parodymus jų buvę keliskart daugiau, apie 50 buvo sužeistų ir keli šimtai suimtų. Ir nors suimtųjų žemaičių stojo ginti geriausi Rusijos advokatai, nors kruvinieji įvykiai sukėlė didžiulį rezonansą ne tik Rusijos imperijoje, bet ir visoje Europoje, vis dėlto teismas 35 žmones nuteisė, o keturiems jų buvo atseikėta po 10 metų katorgos.

Be abejo, tai buvo labai skaudus smūgis Kražių bendruomenei, tačiau miestelis ir kiti savo istoriją gerbiantys lietuviai baisias skerdynes prisimena su išdidžiai iškelta galva. Istorikai taip pat neabejoja, kad ta tragedija turėjo didžiulę įtaką lietuvių tautos tapatybės išsaugojimui ir valstybingumo raidai. Deja, nuo šių metų Kražiai pradės skaičiuoti dar vienų lapkričio skerdynių metines. Tik šį kartą visai kitaip ir kitokie – susigūžę, dar labiau pritilę, su siaubu ir širdyje, ir galvoje. Kažin kaip istorikai, sociologai ir kiti visuomenės sąmonės bei pasąmonės tyrėjai vertins naują sukrėtimą? Ką jis liudys ateities kartoms apie mūsų dienų Lietuvą, jau dešimtmečiais skaičiuojančią laiką, kai lietuviai, tarsi „lygūs su lygiais“ (? – aut.), pilna burna ragauja demokratijos vaisius, pilnomis rieškučiomis semia laisvosios rinkos galimybes ir pelnus?

Ko jau ko, o tradicinio alkoholio bei moderniųjų kvaišalų – nuo narkotikų iki nei sveiku protu, nei išmintingais įstatymais neribojamų teisių ir laisvių – apstu ne tik iki kaklo, bet jau ir virš galvos. Jau ir smegenys apsemtos... Tik demokratijos, tradicinės europinės kultūros gėrybių tebesigraibome kažkur labai žemai, gal žemiau juosmens, o gal ir žemiau kelių.

Priežastis, nulėmusi tokį neįtikėtiną mūsų visuomenės degradavimą, surasta greitai: besaikis alkoholio vartojimas. Rimtai svarstoma apie priverstinį alkoholikų gydymą, kaip buvo sovietų laikais. Yra ir abejojančiųjų tokios priemonės efektyvumu. Tarp jų – vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis. Tačiau jo argumentai vargu ar atitinka Lietuvos realybę. Atseit, Briuselis nepritars tokiam žmogaus teisių suvaržymui. Išeitų, kad žmonių skerdimui Briuselis pritaria?

Aš irgi šiek tiek abejoju siūlomo priverstinio gydymo efektyvumu. Ne todėl, kad gaila „pažeidinėjamų“ teisių ar valstybės pinigų. Priverstinis gydymas – tik figos lapelis, galintis vos vos pridengti sifilio suėstus organus, kurie gamtos buvo skirti naujai gyvybei sukurti. Gal kelioms savaitėms praplaus smegenis. Žinoma, gerai ir tai. Bet kas toliau? Juk iš gydymo įstaigos žmogus grįš į tą pačią aplinką, kuri jį ir nužmogino...

Sovietų laikų patirtis šiandien neveiks, nes Lietuvoje ne tik nebėra sovietų valdžios, bet ir nebeliko sistemos, kuri sudarė sąlygas priverstiniam gydymui išties šiek tiek švelninti alkoholizmo pasekmes. Sovietinis alkoholikas iš gydymo įstaigos grįždavo į tą socialinę aplinką, kuri realiai stabdydavo grįžimą prie ydingo įpročio, padėdavo atsispirti senųjų sugėrovų traukai. Tai buvo darbas, darbo kolektyvas, kur ligonis buvo nuolat matomas, o svarbiausia, reikalingas kaip darbuotojas, kaip specialistas, nors ir kaip karvių šėrikas. Deja, šeima dabar irgi nebe tokia kaip anuomet, todėl apie jos gydančią įtaką galime tik pasvajoti. Sovietinėje sistemoje buvo neįmanoma nedirbti. Už darbo vengimą buvo net baudžiama. Todėl ne tik šeima, bet ir viršininkai darbe, ir partija su profsąjunga, ir medicinos įstaigos nori nenori turėjo cackytis su girtuokliais, neleisdami jiems iškristi iš sociumo.

O dabar turime laisvę ir teisę rinktis bet ką. Nors ir lėtinę savižudybę, nors ir visišką asmenybės žlugimą, žvėrėjimą (atsiprašau tikrųjų keturkojų) žmogaus kailyje. Tik visiškai nieko nenutuokiant apie psichologiją, tautos mentalitetą, nepažįstant lietuviško charakterio galima buvo aklai sutikti ir priimti Briuselio siūlomus ekonominius „receptus“, kuriais iš valstietiškų lietuvio genų buvo naikinamas poreikis dirbti. Juk darbštumas nuo seno buvo prigimtinė lietuviško charakterio ypatybė, gyvenimo būdas, o valstiečiui – tiesiog būtinybė. Ir nėra greitesnio būdo ištvirkinti žmogų, kaip duoti (ir imti) pinigus už tai, kad jis nedirbtų. Kad svaigintųsi teisėmis, mėnesių mėnesiais neišblaivinamas pareigų ir atsakomybės, kaip tas Kražių skerdikas.

Taigi, „figos lapelis“ vargu ar išgydys, tik laikinai išblaivins. Tačiau nuramins kažkieno sąžinę: atseit, ėmėmės priemonių.

Padėk Dieve, kaip sakoma! Nes ima atrodyti, kad žmonės nebepajėgūs sau padėti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"