TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kremliaus talkininkai Lietuvos lenkų klausimu

2015 07 16 6:00

Pastarosiomis savaitėmis vykstant diskusijoms dėl originalios Lietuvos lenkų asmenvardžių rašybos įteisinimo, buvo galima išgirsti kaltinimų, kad kažkas savo pozicija padeda Rusijai siekti jos tikslų Lietuvoje. 

Radikalūs patriotai lietuviai teigė, kad norintieji įteisinti originalią asmenvardžių rašybą vykdo Kremliaus reikalavimus ir taip sukuria jam pagrindą ginti Lietuvos tautines mažumas. Lenkai aiškino, kad besipriešinantieji siūlymui kartu su lietuviškais vartoti lenkiškus asmenvardžius padeda Rusijai kiršinti lietuvius bei lenkus ir neleisti jiems kartu kovoti prieš Rusijos įtaką regione. Susidaro paradoksali situacija: ir lietuviai, ir lenkai, kurie atstovauja visiškai priešingoms pozicijoms, dirba Kremliui?

Galima gilintis, kuris konkretus lietuvių ar lenkų veikėjas turi ryšių su Kremliumi, tačiau tai nėra šio komentaro tikslas. Tą jau yra padarę analitikai ir žvalgybininkai savo ataskaitose, todėl nėra prasmės viso to kartoti. Kita vertus, norint padėti Rusijai siekti savo tikslų, nebūtina būti jos mokamu agentu. Tam užtenka elgtis negalvojant apie savo veiksmų pasekmes ir neįvertinant, kam jie naudingi.

Norint suprasti, kurie lietuvių ir lenkų ginčo dalyviai yra naudingi Rusijai, reikia pasidomėti, ką šiuo klausimu sako patys Rusijos politikos formuotojai. Bene geriausiai Rusijos požiūrį į Lietuvos ir Lenkijos santykius atskleidė ne kartą cituotas Aleksandras Duginas savo veikale „Geopolitikos pagrindai“. Ne dėl to, kad A. Duginas būtų įtakingas patarėjas, turintis išskirtinį priėjimą prie Vladimiro Putino. Veikiau A. Duginas, kuris augo SSRS karinės žvalgybos karininko šeimoje, šiame veikale užfiksavo vyraujantį Rusijos specialiųjų tarnybų ir diplomatijos mąstymą apie tarptautinius santykius.

Štai ką jis teigia apie Lietuvos ir Lenkijos santykius: „...arba lenkų ir lietuvių erdvė tebeegzistuos kaip savarankiška geopolitinė tikrovė (ir bus neįveikiama kliūtis proeurazinei Baltijos vienybei su prūsiška ašimi), arba jos fragmentai bus integruoti į kitus geopolitinius blokus, o ji pati bus suskaidyta ir pasmaugta pačioje užuomazgoje. Todėl pagrindiniu Eurazijos partneriu Lenkijoje ir Lietuvoje turi tapti jėgos, reikalaujančios nekatalikiškos šių šalių orientacijos, pasaulietinės „socialdemokratijos” šalininkai, „neopagonys”, „etnocentristai”, protestantų ir stačiatikių etniniai sluoksniai, etninės mažumos. Be to, etninė įtampa lenkų ir lietuvių santykiuose yra labai vertingas elementas, kuriuo reikia naudotis ir, kiek įmanoma, aštrinti.“

Svarbu pabrėžti, jog A. Duginas neįvardijo, kad Rusijos tikslas yra leisti/neleisti asmenvardžius ir vietovardžius rašyti lenkiškai, plėsti/uždaryti tautinių mažumų mokyklas, puoselėti/nepuoselėti lietuvių kalbos tyrumą ir t. t. Išskirdamas savo sąjungininkus A. Duginas taip pat neįvardijo, kurie partneriai turi būti lenkiški, o kurie - lietuviški. Partnerių turi būti ir Lietuvoje, ir Lenkijoje. Nesvarbu, kad jie iš pirmo žvilgsnio yra visiškai priešingi vieni kitiems. Jie vienodai padeda Rusijai siekti savo tikslų.

Taigi išaiškėja, kad svarbiausias Rusijos tikslas yra etninė įtampa tarp lietuvių ir lenkų, kuri skaldytų Lietuvą ir Lenkiją, neleistų joms sukurti vienos geopolitinės erdvės. Ir jai talkina bet kas, kas padeda siekti šio tikslo. Blogiausia, kas gali Rusijai nutikti šioje srityje, - lietuvių ir lenkų susitarimas dėl tautinių mažumų teisių bei Lietuvos ir Lenkijos strateginės partnerystės atnaujinimas, nes tai reikštų vienos geopolitinės erdvės atkūrimą. Tad Rusijai visiškai nesvarbu, kokius konkrečius žingsnius Lietuva žengs savo tautinių mažumų atžvilgiu. Pavyzdžiui, jai nė motais, ar Lietuva leis tautinėms mažumoms rašyti savo pavardes tik naudojant q, w, x ar visus diakritinius ženklus. Jai kur kas svarbiau, kad šiuo klausimu nebūtų priimtas joks sprendimas ir kad tai taptų karštų ginčų objektu, kuris kiršintų visuomenę.

Stebint pastarųjų penkerių metų Lietuvos ir Lenkijos bei Lietuvos lenkų ir lietuvių santykius aiškiai matyti, kad čia daugiausia reiškėsi „neopagonys“, „etnocentristai“ ir etninės mažumos su savo gynėjais (tiek lenkų Lietuvoje, tiek lietuvių Lenkijoje). Nors šios grupės labai skirtingos, jas vienija bendras bruožas, kuris yra naudingas Rusijai. Tai - kraštutinis nacionalizmas ir nenoras daryti kompromisų. Būtent šių grupių agresyvi retorika viešojoje erdvėje, kelianti antilenkišką ir antilietuvišką isteriją, skatina Rusijai naudingą etninę įtampą tarp lietuvių ir lenkų. Todėl šiuo požiūriu Rusijai yra naudingas tiek portalo alkas.lt redaktorius Jonas Vaiškūnas, kuris teigia, kad a. a. Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio žūtis buvo dievų (pagoniškų) bausmė už spaudimą įteisinti Lietuvoje originalią asmenvardžių rašybą, tiek Valdemaras Tomaševskis, raginantis nepasitikėti jokiu lietuviu, nes visi jie giliai širdyje trokšta sunaikinti lenkus.

Daugelis galėtų paprieštarauti šiems teiginiams, esą jie yra išpūsti ir negalima tiek daug veikėjų įvardyti kaip Rusijai „naudingus idiotus“. Šis prieštaravimas būtų teisingas, jei Lietuva būtų sala Atlanto vandenyno viduryje. Deja, mūsų geografinė padėtis lemia, kad bet kokie kraštutinumai yra naudingi Vladimiro Putino Rusijai. Ir tai galioja ne vien Lietuvos lenkų problemai, bet ir tokiems klausimams kaip šeima, žemė, tradicinės vertybės, Europos Sąjunga, skalūnų dujos.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"