Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KOMENTARAI

Kremliaus viltys ir darbai

 
2016 12 16 6:00

Jei reikėtų trumpai atsakyti į klausimą, kas naujesnio ir įdomesnio šiuo metu vyksta Rusijoje, tinkamiausias atsakymas būtų – laukiama. 

Ne tik Kremlius, bet ir dalis visuomenės akivaizdžiai laukia tam tikrų pokyčių, pirmiausia – dėl santykių su Vakarais. Permainos siejamos su išrinktuoju JAV prezidentu Donaldu Trumpu. Juk visiems aišku, kad jis elgsis kitaip nei kadenciją baigiantis Amerikos prezidentas. Nors niekas dar nežino, kaip atrodys tas „kitaip“.

Tokį neaiškumą didina ir paties D. Trumpo elgesys renkantis savo administracijos pareigūnus, nes vieni skelbiami kandidatai yra Rusijos veiksmų kritikai, o kiti veikiau – jos simpatikai. Tarp šių ryškiausias – naftos verslo atstovas Rexas Tillersonas, kandidatas į valstybės sekretorius, dar 2014 metais pasisakęs prieš sankcijas Rusijai. Vargu ar jis galėjo kalbėti kitaip, juk R. Tillersono vadovaujama naftos bendrovė „ExxonMobil“ dėl šių sankcijų jau patyrė daugiau kaip 1 mlrd. dolerių nuostolių.

Tačiau Kremliaus strategai ne vien laukia. Jei tikėsime tuo, ką kalba žinomas Rusijos režimo kritikas Andrejus Piontkovskis, Kremliaus pasiuntiniai nuolat lankosi Vašingtone ir intensyviai derasi. Šių derybų esmė – Donbasas atiduodamas Ukrainai, Krymas lieka Rusijai, o sankcijos panaikinamos. Dėl Krymo įvestos sankcijos gali likti, nes jos kosmetinės. Skaudžiausios priemonės – dėl Donbaso. Kaip vaizdingai sako A. Piontkovskis, Rusijos karas su Ukraina yra hibridinis, todėl ir kapituliacija bus hibridinė: kapituliuojame, tačiau Krymą pasiliekame. Čia reikėtų priminti Rusijos politologo Stanislavo Belkovskio žodžius, kad Vladimiras Putinas greičiau atiduos Kremlių, bet ne Krymą, nes prijungęs šį pusiasalį prie Rusijos jis, matyt, tikisi palikti ryškų pėdsaką imperijos istorijoje.

Vilčių Kremliaus valdovui teikia ne tik D. Trumpo atėjimas į Baltuosius rūmus. Kitąmet vyks parlamento rinkimai Vokietijoje ir prezidento rinkimai Prancūzijoje. Dėl pastarųjų Kremlius tarsi gali būti ramus – abu į antrąjį turą turintys patekti kandidatai yra prorusiški. Dėl Vokietijos reikės padirbėti. Vokiečių ekspertai jau atvirai rašo, kad Kremlius visaip stengsis kenkti Angelai Merkel ir jos vadovaujamai partijai. Užtektų krikščionims demokratams surinkti mažiau balsų nei socialdemokratams, ir A. Merkel negalėtų vėl būti kanclere.

Vilčių Kremliui teikia ir dabartinė Europos Sąjungos (ES) padėtis. Pirmiausia – Didžiosios Britanijos sprendimas trauktis iš ES. Ar tai dar tik pavojaus skambutis Briuselio biurokratams, ar jau ES byrėjimo pradžia? Ar europiečiai suvokia, kad bandymas ES paversti federacine valstybe, kurioje net krikščionybė neminima kaip tapatumo ženklas, patiria nesėkmę ir kad jos pirmasis ženklas yra „Brexit“? Kuo ilgiau Briuselio biurokratai to nesupras, tuo stipresnės konkrečiose ES šalyse taps politinės jėgos, esančios prieš pačią ES idėją.

Juk V. Putinas daugelyje ES valstybių populiarus greičiausiai ne todėl, kad yra diktatorius ir nori juo būti iki gyvenimo pabaigos. Jis populiarus veikiausiai dėl to, jog siejamas su nacionalinės valstybės, tautinio identiteto idėja, pasipriešinimu bejausmei globalizacijai, kuri europiečiams reiškia darbo vietų mažėjimą ir imigrantų daugėjimą. Pridėkime dar tai, kad V. Putinas veikia greitai, ryžtingai, o Briuselio biurokratai ir ES šalių lyderiai atrodo kaip pilki ir neryžtingi žmogeliai. Ne tik atrodo, jie tokie ir yra. Todėl Europoje turi atsirasti naujos kartos politikų, kurie galėtų suvaldyti griaunamąją Rusijos įtaką ir islamiškąjį terorizmą. Jei tokių neturėsime, daugės politikų kaip Marine Le Pen.

Pačioje Rusijoje toliau vykdomos priedangos operacijos. Šį terminą dažnai vartoja rusų politologai, taip primindami, kad šalį valdo KGB karininkai. Saugumiečių žodyne priedangos operacija – veikla siekiant pridengti, paslėpti tikrąją operaciją. Šiomis dienomis labiausiai aptariamas įvykis – 19,5 proc. „Rosneft“ akcijų pardavimas nafta prekiaujančiai bendrovei „Glencor“ ir vienam Kataro fondui. Perskaičiau ne vieną ekspertų tekstą tuo klausimu. Jų nuomone, šis sandoris itin neskaidrus, kelia daug klausimų, į kuriuos nėra atsakymų, todėl tai priedangos operacija, nes iš tikrųjų „Rosneft“ pati privatizavo save. Rusų ekspertams sunku patikėti, kad Kremlius išleis iš savo rankų nors ir dalį tokios bendrovės kontrolės. Pasak jau minėto S. Belkovskio, V. Putinui „Rosneft“ kontrolė yra svarbesnė negu įmonės efektyvumas.

Maskvos tarptautinių santykių instituto profesoriaus Valerijaus Solovejaus manymu, priedangos operacija yra ir kalbos, kad grupei liberalių ekonomistų Kremlius pavedė parengti reformų planą, kuris lemtų proveržį po 2018 metų prezidento rinkimų. Jis teigia, jog atsakymas į klausimą, ar bus reformos, glūdi Kremliaus rūsiuose, kur dulka dešimtys reformų projektų. Būtina pridurti ir S. Belkovskio nuolat kartojamus žodžius, kad V. Putinas yra ne reformatorius, o konservatorius.

Dar viena įdomesnė naujiena iš Rusijos – lapkričio pabaigoje sociologinių tyrimų bendrovės Levados centro atliktos visuomenės apklausos rezultatai. Jie parodė, kad šiek tiek daugėja žmonių, kurie nusivilia V. Putino veikla, – dabar tokių yra 29 procentai. Tačiau 55 proc. respondentų teigiamos nuomonės apie prezidento veiklą nepakeitė, o 14 proc. ją vertina net geriau negu anksčiau. Sociologai pažymi, kad didžioji dalis rusų visuomenės vis dar nemato ryšio tarp smunkančio jų gyvenimo lygio ir V. Putino vidaus bei užsienio politikos. Daugumai rusų V. Putinas tebėra caras, kuris už nieką neatsako ir yra geras. Dėl visko kalta vyriausybė, blogi gubernatoriai ir valdininkai.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"