TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Krepšinio Atėnai

2011 09 21 0:00

Juo aukščiau pakyli, tuo smarkiau krenti, juo daugiau pergalių, tuo skaudesnis pirmasis pralaimėjimas. Juo gražesnis sapnas, juo sunkesnis pabudimas. Pasaulyje po mylimos komandos pralaimėjimo kyla riaušės, Lietuvoje vieni ieško kaltų, kiti išsisukinėja, meluoja, atseit, tai visai ne pralaimėjimas, penktoji vieta ne taip ir blogai, bemaž nenusileidžia pirmajai. Tačiau dabar viskas buvo kitaip.

Mūsų pabudimas, kai per 20 paskutiniųjų ketvirtfinalio sekundžių oranžinis kamuolys ūmai pajuodo, buvo ne ką mažiau gražus nei sapnas: po juodojo kamuolio trečiadienio kieme vyrai tyliai nusukinėjo nuo automobilių šoninių stiklų trispalvių laikiklius. Kauno kavinėse tą niūrų išaušusį ketvirtadienį Marijono Mikutavičiaus "Tris milijonus" ir "Krepšinio himną" lyg dirigento lazdelei mostelėjus pakeitė Celine Dion "My heart will go on". Nė šlakelio agresijos, tik elegantiška liūdna autoironija - juk tikrai Eugenijaus Miliūno architektų grupės "Žalgirio" arena Nemuno saloje mums virto "Titaniku", kuris štai susidūrė su krepšinio žemėlapiuose nenumatytu mirtinu pavojumi - Makedonija.

Viliuosi, jau supratote, kad rašau ne apie krepšinį, o apie Lietuvą, jos nuostabius žmones, kurie sužavėjo Europos krepšinio žvaigždes, žurnalistus ir fanus. Ir ne tik savo aistra palaikant saviškių rinktinę, rekordiniais triukšmo decibelais, bet ir ta sukurta nenusakoma atmosfera, kurią pajuto visi Lietuvos svečiai. Tai, ką dvidešimt metų žadėjo valdžia, politikai, partijos, per 19 dienų padarė patys žmonės. Žinoma, čia milžiniškas Europos vyrų čempionato organizatorių, pačios idėjos čempionato Lietuvoje autorių nuopelnas. Tačiau dar didesnis "EuroBasket" štabo laimėjimas - gebėjimas pirmenybių metu pasitraukti į šalį, visą laiką išlikti nematomam, nes ši šventė tikrai buvo žmonių ir žmonėms.

Europos čempionato tikrieji šeimininkai buvo Lietuvos žmonės. Jau nuo pirmos jo dienos kiekvieną pavakarę iš Vilniaus į Panevėžį nusidriekdavo tarytum atgimęs Baltijos kelias, kuriame nėra atskirties tarp sostinės ir provincijos, tarp milijonieriaus ir pensininko, tarp darbdavio ir jo samdomo darbuotojo. Ir šiame kelyje, ir Panevėžyje, ir vėliau Vilniuje bei Kaune vienodai buvo gerbiamas ir "Hummeris" ar "Lexusas", ir sutrūnijęs studento "Golfas". Ir ministras, ir bedarbis užsivilkdavo tokius pačius sirgaliaus marškinėlius, drauge skanduodavo "Lie-tu-va". Vienas mano draugas Vilniaus "Siemens" arenos VIP ložėje po pirmųjų dviejų kėlinukų tarė: "Einu į Lietuvą", - ir nusileido į bendrą tribūną.

19 dienų Lietuvoje buvo pamirštas tas totalus žmonių ir valdžios, piliečių ir valstybės susvetimėjimas, taip pat radikaliausia ir skaudžiausia jo forma - emigracija (ne vienas užsienyje įsikūręs lietuvis buvo sugrįžęs specialiai dėl krepšinio į Lietuvą). Nuostabiausia, kad tos automobilių ir žmonių iki šiol neregėtos masės nekėlė jokių pastebimų rūpesčių, tarsi pačios reguliavosi ir tvarkėsi.

Kitaip tariant, tvarka ir žmonių per kraštus besiliejančios emocijos, įstatymas ir laisvė puikiai derėjo. O juk tai nebuvo žmonių minios, išsiruošusios į simfoninį koncertą, o įsiaudrinusių sporto sirgalių legionai. Tačiau žmonės tartum savaime patys pakluso griežtoms saugumo ir gausioms "FIBA Europe" bei "EuroBasket" organizatorių taisyklėms.

Dar labiau sužavėjo Lietuvos žmonių geras ūpas ir draugiškumas, jų požiūris į varžovų komandų fanus - jų net nereikėjo saugoti. Kas dabar gali pliaukšti apie lietuvių niūrius veidus, netoleranciją, ksenofobiją. Antai su Lietuvos krepšinio sirgalių legenda Sėkla žiūrovų tribūnose rimtai konkuravo auksaplaukė "lietuvaitė" - lyg GRU "Specnazo" raumeningas karatistas tautiniu "Lietuvos" ansamblio šokėjėlės kostiumu, besikėsinantis Lietuvą paversti Lesbuva.

19 dienų gyvavo ta spontaniška, demokratiška, solidari ir visiškai atvira, pati save valdanti visuomenė. Krepšinio Atėnai, lyg Sąjūdžio laikų Arvydo Juozaičio, Sauliaus Šaltenio ir Sauliaus Stomos susapnuoti Šiaurės Atėnai, kilę iš Oskaro Milašiaus vizijų. Žinoma, psichoanalitikas viską paaiškintų sublimacijos terminu, kai tauta savo visas neišsipildžiusias viltis, troškimus perkelia į krepšinį. Todėl Kęstutis Kemzūra, sulinkęs nuo tokios nepakeliamos naštos, net reklamuodamas sūrį "Džiugas" man priminė lietuvišką Rūpintojėlį. Jis į kiekvieną iš mūsų galėtų kreiptis amerikiečių literatūros chuligano Charleso Bukowskio žodžiais: "Nekaltink manęs, jei tavo automobilis lūžta greitkelyje / nekaltink manęs, jei tave paliko žmona (...) / nekaltink manęs, jei praradai ketverius metus balsuodamas / už netinkamą žmogų." (Ketverius metus - tik už Seimo narius, o už prezidentą Lietuvoje - visus penkerius metus, - V.V.)

Bet K.Kemzūra ir jo komanda dėl pralaimėjimo makedonams nieko nekaltino, tik save. Taigi, jie moka pralaimėti. Ir nemeluoti sau - tai pats sunkiausias menas, kurio iš mūsų nuostabios rinktinės galėtų pasimokyti politikai, valstybės vadovai. Mes galime apsimesti, kad nematome, jog Lietuvoje kaip maras plinta korupcija, galime išsijuosę meluoti sau ir kitiems, jog prezidentės paskirti generalinis prokuroras Darius Valys ir Valstybės saugumo departamento direktorius Gediminas Grina nėra klaida ir sėdi savo vietose, kad Arvydas Sekmokas yra geriausias energetikos ministras iš visų iki šiol buvusiųjų, jog teismuose pagaliau prasidėjo ilgai lauktos permainos, žmonės ten jau gali surasti net teisybę, nes teisėjai pradėjo bijoti juos paskyrusios prezidentės. Tikėkime, kad žiema dar toli, o šildymo sezono šiemet nebus. Mes galime toliau meluoti sau bei kitiems, o dėl visų savo ir Lietuvos nesėkmių kaltinti K.Kemzūrą, Šarūną Jasikevičių, Darių Songailą ir Simą Jasaitį - pagrindinius tų 20 lemtingų sekundžių dalyvius. Jeigu ne jų klaidos, bemaž nebūtume pajutę net plėšikiškų dujų, šilumos, elektros kainų.

Bet kas būtų buvę, jeigu mes vis dėlto būtume tapę čempionai? Ar tada krepšinio sublimacija nebūtų virtusi eskapizmu - pabėgimu nuo tikrovės, kai tauta, apsvaiginta pergalės džiaugsmo, nemato realios krašto padėties, o ypač - valdžios darbų ir šunybių, apsimelavusių ir apsivogusių politikų tikrojo veido. Juk kai 1939 metais Lietuva džiūgavo dėl iškovoto Europos vyrų krepšinio aukso, turbūt valstybės juodintoju ir tautos priešu būtų buvęs apšauktas tas, kuris būtų išpranašavęs: liaukitės dainuoti ir šokti, mažiau nei metai liko iki 1940-ųjų birželio 15 dienos - valstybės laidotuvių. Kadangi 2011-aisiais čempionais netapome, tokia atomazga, tikėkimės, negresia, be to, aukso blizgesys netrukdys įdėmiau pažvelgti į save. Kol nevėlu.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"