Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KOMENTARAI

Krepšinis, kaip lietuviško patriotizmo išraiška

 
2015 09 22 6:00

Kiekviena šalis kartą per metus, kai švenčia nacionalinę dieną, pasipuošia savo vėliavomis. Lietuvoje į šį vardą pretenduoja net trys datos, bet žmonės su vėliavomis ir šūkiais „Lietuva“ į gatves išeina, kai galvose yra krepšinis.

Krepšinis vadinamas ir nacionaliniu sportu, ir religija, bet pažvelgus į tai, kas dedasi tomis dienomis, kai žaidžia Lietuvos rinktinė Europos, pasaulio čempionatuose ar olimpinėse žaidynėse, krepšinį matome kaip lietuviško patriotizmo išraišką. Ypač tada, kai komanda, negailėdama savęs, skina sunkias pergales. Kaip šį kartą.

Tuomet mus visus, prilipusius prie TV ekranų, apima mūsų himne apdainuota vienybė. Net ir tuos, kurie krepšiniu kaip sporto šaka beveik nesidomi, serga gal ne tiek už krepšininkus, kiek už Lietuvą. Visi lietuviai, gyvenantys savo šalyje bei išvykę į kitus kraštus ir net neturėdami dvigubos pilietybės, suvokia save kaip vieną tautą, turinčią kuo didžiuotis. Ir tautinių bendrijų atstovai, gyvenantys čia, taip pat sako: "Mes, Lietuva."

Tokiomis dienomis mūsų gatvėse pasirodo automobiliai su trispalvėmis vėliavėlėmis, nors jomis papuoštų mašinų beveik nepamatysi Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją ar liepos 6-ąją. Tiesa per valstybines šventes entuziastų paraginti žmonės irgi neša tautinę vėliavą, tačiau tuomet ji kažkodėl turi būti, pavyzdžiui, tik ilgiausia pasaulyje, siekiant šį faktą įsirašyti į Guinnesso rekordų knygą. Mažiau įprasta nešti vėliavą be jokių rekordų, tik kaip savo tautos ir šalies simbolį - taip, kaip ji nešama didžiojo krepšinio dienomis.

Entuziastų paraginti, o valdžios palaikomi liepos 6-ąją giedame ir "Tautišką giesmę". Beje, tuomet, kaip ir tos Guinnesso rekordo vėliavos atveju, žmonių būryje būtinai pamatysime šią giesmę traukiant vieną ar kitą politiką, pozuojantį blyksint fotografų kameroms bei aplink zujant televizijų operatoriams. Po ilgos pertraukos Lietuvoje patriotizmas tapo vėl paklausus, tačiau jis dažnai tėra paviršinis, demonstruojamasis.

Ne vienam savo tautą ir valstybę mylinčiam žmogui parodomasis patriotizmas kelia ir atmetimo reakciją. O tai, kad tikrasis patriotizmas Lietuvoje ne itin įsišaknijęs, rodo ir faktas, jog prie individualių namų tik kur ne kur gali pamatyti nuolat plevėsuojančią Trispalvę. Prireikė net įstatymo, grasinančio sankcijomis tiems, kurie nacionalinę dieną neiškels vėliavos. O ir politikai jau prabilo, kad mokyklose trūksta pilietinio, patriotinio auklėjimo, neskiepijama meilė valstybei.

Tačiau žmonės per prievartą patriotais netaps, o štai krepšinio pergalių jų nereikia versti mylėti. Taip, mes turime kuo didžiuotis, tik keista, kad to arba nesaugome, arba patys užsimojame niokoti. Štai turime seniausią, įvairių galingų išorės vėjų beveik neliestą lietuvių kalbą, jos įvairiuose pasaulio universitetuose mokomi tie, kas nori suprasti sanskritą. Dabar, pūstelėjus net mažiems vėjeliams, norime įsikišti į šią kalbą ir niekiname ją saugančiuosius.

Turime garbingą istoriją, kurios galėtų pavydėti ne viena valstybė. Tačiau dažnai nesugebame jos pateikti patraukliai nei savo žmonėms, nei juo labiau tarptautinėje erdvėje. Tai už mus padaro kiti, o tuomet kažkur nusimeta ir lemiamas Vytauto indėlis į pergalę Žalgirio mūšyje bei gana unikali, dešimtmečius trukusi partizanų kova pokariu miškuose. Ir pati vasario 16-ąją paskelbta Lietuvos valstybė kai kuriems mūsų istorikams atrodo kaip keistas anachronizmas. Nesugebame pasauliui pateikti ,,Lituanicos“ skrydžio svarbos, kuriam, tiesa, abejinga buvo ir tų laikų Lietuvos valdžia. Viskas įvyko vien entuziastų pastangomis. Valdžia sureagavo tik tuomet, kai tauta pakilo.

Turime gražią gamtą, kurios beveik nepalietė tarša. Nuostabų Vilniaus senamiestį. Kultūros, mokslo laimėjimų. Tiesa, daug lietuvių mokslininkų jau kuria užsienyje.

O ko neturime? Neturime valstybės, kurios ŠIANDIENA galėtume labai didžiuotis. Istorija ir kultūra paremtas patriotizmas yra labai svarbus, bet žmogus savo valstybėje gyvena šiandien. O šių dienų Lietuva - tai įvairių partijų apdarais pasipuošusi šalies valdžia, kurioje tuos, kuriems rūpi valstybė, dažnai užgožia kolegos, valdžią įsivaizduojantys tik kaip asmeninį verslą. Turime valdžią, mokančią sakyti gražias kalbas. Ne vienam tai atrodo labai patriotiška.

Turime teisėsaugą, mokančią skaidriai gyventi kitas šalis, bet savo šalyje nesugebančią valdžioje atskirti sukčių nuo dorų žmonių. Ir prie to jau daug kas priprato. Taip gimė teiginys, esą būdami valdžioje visi vagia, o tai į neviltį varo ten dar likusius dorus žmones. Tik popieriuje turime institucijas, kurios turėtų saugoti, kad valdžia, savivaldybės netaptų šeimų klanais ir jų proteguojamo verslo gūžta.

Tačiau žmogui norisi turėti ką nors, kas leistų didžiuotis savo tauta bei valstybe, ką nors, kas mus vienytų. Tad nacionalinė krepšinio komanda šį vaidmenį ir atlieka. Už tai mes visi jai dėkingi, nepaisydami pastarojo skaudaus pralaimėjimo ispanams.

Iškovotas sidabras, ne auksas, bet visi džiaugiamės. Kodėl? Mat pagal daugelį kitų rodiklių Lietuva yra Europos šalių gale. Apie tai turi susimąstyti valdžia, noriai besimaudanti krepšininkų šlovės šviesoje.

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"