TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Krepšinis yra pirmoji meilė, o ne antroji religija

2011 09 06 0:00

Pagaliau senas išmintingas žmogus, akademikas Antanas Kudzys, mums priminė, kad prieškaryje krepšinis buvo įvardijamas kaip pirmoji meilė. Išties prakutusiai, apsieuropinusiai panelei Lietuvai, devyniolikmetei, patiko ir smagus elegantiškasis Pingpongas, ir kiek mažiau mitrus ir greitas Beisbolas, imponavo neprilygstamasis Futbolas (visai nepatiko šiurkštus jo amerikietiškasis pusbrolis). Bet čia pasirodė jis - aukštas, išlakus atletiškas gražuolis Basketbolas. Svarbiausia - aukštas, prakilniai lėtokas, bet užtat švelnesnis ir glaudesnis už anuos mažaūgius agresyvius vijurkus, kurių nei suvaikysi, nei suvaldysi... Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio.

Gaila, kad Kaune, Vytauto kalne, nebeliko pirmosios Lietuvoje krepšinio aikštelės, kurioje visų šitų naujųjų mandrybių pramaniūgas, jaunas lakūnas Stepas Darius ir sutiko savo pirmąją meilę, gražuolę Jaunutę Škėmaitę. Taip asmeninės istorijos susipina su tautos mitais. Toliau viskas vyko pagal pirmosios meilės kanonus - prašmatnios Tautos ir Krepšinio sužadėtuvės, paskui vestuvės su vestuvine dovana - Sporto Hale, linkėjimai, sveikinimai ir taip be galo, ir beliktų pasakyti, kaip ir visose stebuklinėse pasakose - alų midų gėriau, per barzdą varvėjo...

Bet svaigulingas medaus mėnuo greit baigėsi - viską nutraukė nelaukta netikėta neganda - "iš negandingų vakarų, o ir rytų, lingavo debesų laivai, audrų perkūnijų prikrauti, tada graži graži buvai, lyg eidama linelių rauti..."

*

Pokaryje Berijos žmogšuniai suprato, kad vien krauju ir prievarta tautos neužlauši. Buvo pasitelktas menas ir kultūra, visokie ten dainų ir pliaskų ansambliai. Neužmirštas ir sportas - vėl aikštynuose pradėjo bumbsėti krepšinio kamuoliai, aidėti teisėjų švilpukai. Jauni vyrai, išlikę nuo sibirų, vėl pradėjo varinėti kamuolį. Laisvės alėjoje pasirodė vežimėliai su skėčiais, o storos pardavėjos maloningai įšnypštindavo į stiklinę su rausvu sirupu nepaprastai skanaus, su burbuliukais gėrimo. Parkuose pridygo gipsinių statulų - kūningų irkluotojų su irklu, kuris netrukdavo aptrupėti, futbolininkų su milžiniškais "trusikais" ir užrašais ant gipsinių krūtinių "Spartak". Sovietai sportui ir jo propagandai pinigų ir pastangų negailėjo, suvokdami, kad tik šitaip galima nustumti į pasąmonės užkaborius žinojimą, kas vyksta tuo pat metu Lietuvos giriose ir kiek būsimų krepšininkų yra išguldyta, pamesta provincijos miesteliuose ant grindinio.

Įdomu, kad iš prieškario, dar visai netolimo - juk praėjo tik keletas metų - naujajai valdžiai netiko ir sportininkai. Iš prieškario Lietuvos žymesnių krepšininkų tik vienas kitas vėl grįžo į aikštelę, nes dauguma jų atsidūrė ten, kur ir jų bendraamžiai, - DP stovyklose, norilskuose ar čikagose. Vieną jų prisimenu - Stasį Šačkų, tvirtą atletišką vyrą raudonu nušalusiu veidu - mat, prieš grįždamas į aikštelę, praėjo užpoliarės "treniruočių stovyklas".

Mūsų krepšinio istorikai dar skolingi dviejose srityse - apie krepšinį DP stovyklose ir sovietų Gulage. Mat kiek atlyžus po Stalino mirties režimo gniaužtams, kai partizanų kontingentą pradėjo keisti gimnazistai-vėliavininkai, buvo leista susiorganizuoti krepšinio komandoms. Keista dabar žiūrėti į tas lagerines jaunų vyrų su trumpa apranga nuotraukas - kad tai kaliniai, išduoda tik palaikė avalynė, visai nepanaši į adidasus. Bet ir čia krepšinis atliko savo konsoliduojantį ir žvalinantį vaidmenį, neleisdamas pamiršti pirmosios meilės, o kartu ir Lietuvos.

*

Santykinai daug yra prirašyta (ir prigirta) apie sovietinės Lietuvos krepšinį, todėl galima sau leisti pabūti "velnio advokatu". Taip, CASK-"Žalgiris", pilna halė, savotiškai legalizuotas ir dozuotas patriotizmas ne be alaus kvapelio, žinia... Prisimena viena istorija - septintajame dešimtmetyje į MA aspirantų bendrabutį, į kambarį pas tris būsimus signatarus įkeliamas prašalaitis vyrukas. Nesudėtingai patikrinus, paaiškėja, kad jis landžioja po stalčius - vadinasi, kaip ir reikėjo laukti, yra pasiųstas iš "mušamųjų fakulteto", kaip tuomet vilniečiai vadino KGB pastatą, stovėjusį šalia konservatorijos. Po tam tikro laiko gerai įmetęs palūžta, prisipažįsta bei papasakoja, kaip įkliuvo - buvo "Žalgirio" sirgalius, po geros alaus dozės rėkė "Rusai lauk!", buvo supakuotas ir užverbuotas. Tokia pabaiga laukdavo daugelio "alinio patriotizmo" adeptų. Toks pseudopatriotizmas valdžiai būdavo nekenksmingas ir netgi naudingas, nes niekais nuleisdavo garą: "Sovietinės sistemos polittechnologai arba, kaip pasakytų Milanas Kundera, imagologai, sukūrusieji puikią terpę sociokultūrinei šizofrenijai reikštis, vis dėlto suvokė, kad užgniaužtos, slopinamos žmonių aistros ir emocijos kada nors vis tiek isteriškai prasiverš, todėl sumaniai pasirūpindavo vadinamaisiais saugikliais - egzistavo šiokios tokios laisvės iliuziją teikiančios simbolinės erdvės. Bene svarbiausias vaidmuo čia teko sportui. Futbolo aikštės ir krepšinio salės, kur būdavo apstu ne tik uniformuotų milicininkų, bet ir civilių drabužiais vilkinčių saugumiečių, ypač tiko masiniam ideologiniam veiksmui atlikti, t. y. susikaupusius natūralius tautinio orumo ir patriotizmo jausmus redukuoti iki psichologiškai saugios ir valdomos kolektyvinės iškrovos. Iki užkimimo parėkavę, nepabūgę viešai šūktelėti ir vieno kito patriotinio (sovietų valdžios supratimu - "nacionalistinio") šūkio, masinės socialinės terapijos seansų dalyviai kuriam laikui jausdavosi užganėdinti, apsvaigę nuo tariamos savo pačių drąsos." (A.Samalavičius, "Dvidešimt metų po didžiojo lūžio ir kas toliau", ("lrytas.lt")

Patys krepšininkai čia niekuo dėti, tarp jų šalia daug sau galvos nesukančių vyrukų netrūko ir tokių taurių asmenybių kaip Vladas Garastas ir tokių sportininko-patrioto etalonų kaip Arvydas Sabonis. Beje, sporto istorikai yra skolingi ir dar vienoje srityje - tai gatvės krepšinis, tikroji, ne institucinė talentų kalvė. Kas galėtų suskaičiuoti, pvz., kiek būsimų žvaigždžių išaugo kietose grumtynėse, kurios vykdavo laukinėje, niekam nepriklausančioje, bet pačių tvarkomoje Panemunės paplūdimio aikštelėje, kiek davė futbolui Aleksoto pakraščių pievos...

*

Ir štai naujieji laikai, atgautoji Nepriklausomybė. Čia krepšinis vėl su tauta, nors netrūksta ir "liaudiškų" recidyvų. Vienas atkariausių ir bukiausių - "krepšinis - tai antroji religija". Ši banalybė, virtusi žurnalistiniu štampu, erzina visus - tikinčius ir netikinčius, bet ypač tautos žmones. Tikinčius - nes žeidžia jų religinius jausmus, netenkina ir tikrų, įsitikinusių ateistų. Masei - runkelinei, alaus prisisprogusiai ji tinka, nes tarsi pakelia jų zoologinį statusą į aukštesnį, jų supratimu, lygį. Akademiko priminimas - beje, jis ir pats yra buvęs neblogas krepšininkas - kaip niekada laiku. Taip, krepšinis yra pirmoji jaunamartės Lietuvos meilė. Tik tiek, kad dabar tai - jau tik pirmosios meilės reminescencija su visais iš to išplaukiančiais pliusais ir minusais. Pliusai - suvienyta, tegul laikinai, tautos-liaudies energetika, atsvara bei atspirtis prieš vėl iš Rytų (o ir Vakarų) atlinguojančius negandų debesis. Minusai - geriau jų neįvardys niekas, kaip tulžingas Rimvydo Valatkos talentas, radęs čia, kur pasiautėti, tad belieka tik pacituoti: "Lietuvoje po poros dienų prasidės ne Europos krepšinio čempionatas, o mažų mažiausiai antrasis Kristaus atėjimas. Lūkesčių tiek, kad atrodo, jog dauguma lietuvių per tą pusę mėnesio ne juokais yra nusiteikę išspręsti visas savo socialines, ekonomines, pilietines, politines, istorines ir net lytines ar religines problemas, spaudžiančias mus nuo trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795-aisiais (...). Šiaulių centre iškilo cinkuotas 8,5 metro karstas, atsiprašau, krepšininkas. Vilniuje A.Zuokas taip pat pigiuoju būdu Gedimino prospektą pavertė Krepšinio alėja. Kaune seilę varvinti privers Oranžinis valgiaraštis. Panevėžyje visos šiukšliadėžės - su krepšinio kamuoliais. Gerai dar, kad visų Lietuvos pisuarų nepadabino taikikliais - 24 valstybių dalyvių vėliavėlėmis."

Nepaisant šitų perversijų, tegyvuoja pirmoji meilė, tegyvuoja krepšinis! Todėl belieka kreiptis į vyrus to paties R.Valatkos žodžiais - "...nors krepšinis yra tik žaidimas, jau geriau jūs, vyrai, laimėkit. Neaišku kaip, neaišku kuo, bet vardan tos Lietuvos..." O nuo savęs galiu pridurti - laimėti yra svarbu, bet dar svarbiau yra nepasiduoti. Niekur ir niekada, nes "laimėti" priklauso dar ir nuo tokio slidaus dalyko kaip laimė, tačiau nepasiduoti - vien žmogaus prerogatyva.

P. S. Pabaigoje - nedidelis kultūrologinis etiudas-klausimėlis "Kas yra bendro tarp krepšinio ir lyrinės dainos?

Žinia, lyrika, lyrinės dainos yra pasaulio matymas iš moteriškojo, visada subjektyvaus taško ("...linelius roviau ne viena"). Vyriškasis žanras yra epas, objektyvus pasakojimas apie tai, kas buvo, kas vyko. Lietuviškoji menta bei tautosaka - kiaurai lyrinės, moteriškos pasaulėjautos pagimdytos. O kas yra krepšinis, kuo jis skiriasi nuo daugybės kitų žaidimų su kamuoliu? Visų pirma, jame yra mažai agresijos arba, tiksliau, mažiau jos nei kituose komandiniuose žaidimuose. Tas atsispindi ir leksikoje - pvz., vienintelis krepšinis turi metimą, visur kitur - futbole, tinklinyje ir t. t. yra smūgis, spyris. Antra, jame yra trečiasis - aukščio, ūgio matmuo. Ūgis nemaišo, svarbus yra ir kituose žaidimuose, bet krepšinyje jo vaidmuo principinis. Šie du dalykai - neagresyvumas ir trečiasis matmuo, polinkis į aukštį-gylį rodytų moteriškosios, lyriškosios, švelnesnės ir esmiškesnės, vertikaliai orientuotos pasaulėjautos link.

Todėl ir prigijo jis prie lietuviškos dūšios, todėl beveik pusę žiūrovų salės ir užpildo "jos". Kitas dalykas, ką jos ten įžiūri - antai yra linksmas pasakojimas apie tai, kaip vienas toks vyriškis, neprigirdintis ir blogai matantis, klausia savo prisiegos, ar tikrai valančiūnas ar kitoks krepšinio karaliūnas įmetė baudą, tačiau toji prisipažįsta, kad žiūrėjusi tuo metu į karaliūną, bet ne į kamuolį...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"