Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Krikščionio pareiga – būti savo šalies patriotu

 
2017 04 04 6:00

Daug Lietuvos ir užsienio politologų bei apžvalgininkų teigia, jog tradicinės partijos išgyvena ideologinę krizę, dėl to matome kylant naujus politinius darinius ir veikėjus. Stebint pasaulio įvykius ir tradicinių partijų lyderių retoriką susidaro įspūdis, kad jos yra, kalbant ekonominiais terminais, produkto gyvavimo ciklo pabaigoje, nes nebesugeba prisitaikyti prie naujų realijų. Todėl rinkėjai pamažu nuo jų nusisuka. Anot prof. Vytauto Radžvilo, klasikinę horizontaliąją politinę kairę-dešinę keičia naujoji vertikalioji globalizmo-nacionalizmo ideologija.

Krikdemiškoji ideologija Lietuvoje pastaruoju metu patiria tam tikrą puolimą – jai prikišamas radikalumas, atsilikimas ir tarsi nebesuderinamumas su dabartine pasaulio realybe. Tai itin išryškėjo svarstant tokius socialinius klausimus kaip šeimos politika, tautiškumas. Dažnai net galime rasti teiginių, kuriais tarsi iškapstoma problema ten, kur jos nėra. Pavyzdžiui, prieš kurį laiką viename interneto portale pasirodė straipsnis apie konservatorių rinkėjus – juos bandoma identifikuoti. Autorius sako, kad konservatorius vienija toks abstraktus dalykas kaip „Lietuvos interesas“. Straipsnyje taip pat kalbama apie stiprėjančią „krikščioniškų vertybių“ demagogiją ir raginama kurti autentišką santykį su tikrąja Romos katalikų bažnyčia. Tokios mintys ir kelia daugiausia klausimų. Visų pirma, demagogijos esama tuomet, kai sujaukiama visa sąmonės tvarka. Dėl to pradedama viskuo abejoti ir dvejoti, nebežinoma, kas yra kas. Krikščioniui, kuris vadovaujasi krikščioniškuoju mokslu, tai neturėtų būti priimtina. Vidinės dvejonės, anot katalikiškojo mokymo, kyla iš silpno tikėjimo, o tai – piktojo veiklos pasekmė. Taigi krikščionis katalikas turi būti fundamentalus ir nepasiduoti įvairiam reliatyvizmui – tokia yra jo pareiga, kylanti iš pareigos tikėti. Todėl sunku suprasti, kas tas tikrasis autentiškas santykis su Romos katalikų bažnyčia. Ar Lietuvos vyskupai, kunigai ir kiti katalikai, sovietmečiu kovoję už tikėjimą ir Trispalvę, nėra Romos Katalikų bažnyčios dalis? Ar Lietuvos vyskupai ir kunigai, griežtai pasisakantys už tradicinės šeimos sampratą, prieš abortus, už pareigą puoselėti tautines vertybes, nėra autentiškos Romos katalikų bažnyčios dalis?

Katalikybė – tam tikras gyvenimo būdas, leidžiantis suvokti, kad žmogus nėra pasaulio centras ir nėra atsakingas tik sau pačiam.

Panašiai yra ir su tuo „Lietuvos interesu“. Retsykiais, siekiant išvengti ilgų aiškinimų ir nukrypimų nuo temos, tikslinga vartoti abstrakčias sąvokas. Tačiau „Lietuvos intereso“ priešpriešinimas krikdemiškoms vertybėms yra visiškas nesusipratimas. Šiuo atveju neįmanoma neprisiminti prieš metus Vasario 16-osios proga per Marijos radiją vestos kunigo Arnoldo Valkausko laidos „Katekizmo komentaras“, kurioje tas santykis ir buvo išaiškintas. Pagal Bažnyčios mokymą ir konkrečiai – ketvirtąjį Dievo įsakymą (Gerbk savo tėvą ir motiną), kiekvienam žmogui kyla pareiga savo Tėvynei – „Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventumei krašte, kurį Viešpats, tavo Dievas, tau skiria“. Pagarba tėvui ir motinai įpareigoja gerbti bei puoselėti visa, kas su jais susiję: tradicijas, kalbą, palikimą, jų žemę. Kaip toje laidoje sakė kunigas A. Valkauskas, Tėvynę gauname kaip tėvų žemę! Kaip tokiu atveju tikras krikščionis gali negerbti ir nesirūpinti tuo, ką mūsų tėvai, proseneliai taip saugojo ir puoselėjo? Tikras katalikas pirmiausia turi mylėti Dievą, o jei jis myli Dievą, taip pat turi gerbti ir mylėti savo tėvus. Ar tai nėra pats tikriausias Lietuvos interesas ir pats tikriausias patriotiškumas?

Katalikybė – tam tikras gyvenimo būdas, leidžiantis suvokti, kad žmogus nėra pasaulio centras ir nėra atsakingas tik sau pačiam. Todėl krikdemiškoji ideologija lengvai randa savo vietą įvairiuose socialiniuose pjūviuose. Taip ji rado savo vietą kapitalizmo plėtros užuomazgose, kai smarkiai augo socialinė atskirtis. Taip ji rado savo vietą Rytų ir Vidurio Europoje, kur buvo aktualūs tautiniai bei religiniai klausimai.

Tarpukario Lietuvoje krikdemiškoji ideologija atliko ypatingą vaidmenį, padėjo tvarios socialinės ir ekonominės santvarkos pamatus. Užtenka paminėti Mykolo Krupavičiaus įvykdytą žemės reformą, kuri buvo pagrindas stipriai kaimo bendruomenei kurtis, o šiuo metu atitiktų smulkiojo ir vidutinio verslo plėtrą. Visuotinai pripažįstama, jog tai – pilietinės visuomenės ir demokratijos pagrindas. Vladas Jurgutis, dvasininkas, Lietuvos banko pirmininkas, sukūrė Lietuvos monetarinę politiką, todėl litas buvo viena stabiliausių to metų valiutų. Jis padėjo minimizuoti Didžiosios depresijos padarinius ir poveikį Lietuvos ūkiui. Kaip rašo Vidmantas Valiušaitis, būtent krikdemiškoji mintis leido tuometei Lietuvai subalansuoti socialinę ir ekonominę politiką, o per 20 metų padėjo tolesnės valstybės, tautos raidos pagrindus, ir ji sugebėjo ištverti 50 nelaisvės bei priespaudos metų ir rasti jėgų atgimti.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"