TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Krikščionis yra pasaulyje, tačiau jis nėra pasaulietiškas

2016 08 06 6:00

Tebūnie jūsų strėnos sujuostos ir žiburiai uždegti. Jūs būkite panašūs į žmones, kurie laukia savo šeimininko, grįžtančio iš vestuvių, kad kai tik jis parvyks ir pasibels, tuojau atidarytų. Laimingi tarnai, kuriuos sugrįžęs šeimininkas ras budinčius.Iš Evangelijos pagal Luką

Budėjimas, budrumas, laukimas yra visų trijų abraomiškos kilmės religijų ir net kai kurių praktinių filosofijų (dzen) mokymo ypatumai. Laukimo būsena, paliepta steigėjų, nurodo į žmogiškosios pilnatvės stoką. Jei pagrindinė budistinė taurioji tiesa – gyvenimas yra kančia – tiesa, tai čia budizmas turi sąlyčio taškų su krikščionybe, islamu ir judaizmu. Dažniausiai Budos mokymas nusakomas aforizmu – viskas yra kančia.

Ankstyvojoje budizmo tradicijoje kančia buvo suprantama kaip nepasitenkinimas ir skirstyta į tris rūšis: tiesioginę kančią, kismo kančią ir sąlygotumo kančią. Šios kančios rūšys yra įvairiai interpretuojamos. Viena tokių budistinėje tradicijoje esančių interpretacijų: tiesioginė kančia – tai nemalonus pojūtis, pavyzdžiui, skausmas. Kismo kančia suprantama kaip malonūs pojūčiai, kai nesuvokiama, kad jie yra laikini. Malonūs pojūčiai, kai jų poveikis praeina, yra priežastis atsirasti tiesioginei kančiai. Sąlygotumo kančia – tai neutralus noras, kad dalykai išliktų tokie, kokie yra, o tai neįmanoma, nes jie yra nepastovūs ir vis kinta. Taigi, kismo ir sąlygotumo kančios būdai galiausiai sukelia tiesioginę kančią – skausmą. Ir pastaroji yra neatskiriama žmogaus (ir ne tik jo) gyvenimo dalis. Tokia yra realybė, nesvarbu, kaip ji yra atsiradusi.

Pagal Senąjį Testamentą, Dievas nėra blogio autorius. Jis viską sukūrė ir pavadino – tai yra gera. Deja, kūrinija pakito, nukrypo nuo normos, tapo blogesnė. Ir tokio kismo priežastys aprašytos Senajame Testamente. Tekę skaityti kai kurių rabinų apmąstymus šia tema. Jie kiek kitaip supranta Pradžios knygą: „Pasaulis yra sukurtas skubotai.“ Raktinis žodis čia yra skubotumas, kuris labai dažnai siejamas su netobulumu. Skuboti darbai nekokybiški. Vadinasi, pati realybė yra tokia, kokia yra, ir laukti jos tobulumo beprasmiška. Todėl permainų laukimas yra esminis trims didžiosioms monoteistinėms religijoms. Budistai jokių permainų iš šalies nelaukia. Jie siekia patys keisti savo mąstymą, sąmonę iki nušvitimo, kurį vieni įvardija kaip nirvaną, kiti – kaip satori. Tačiau man atrodo, kad nėra lengva nei vieniems, nei kitiems. Jau pirmieji krikščionys buvo sunerimę, kodėl vėluoja Dievo Karalystės atėjimas. Nei judėjai, nei musulmonai (bent oficialiosios srovės) neįvardija jokių pasaulio pabaigos datų. Beje, ir tie patys kantrūs medituotojai dzen religijos vienuolynuose, kaip pasirodo, nušvitimą patiria retai arba išvis jo nepatiria, o jei ir patiria, tai tokį, kurį vis reikia palaikyti, gilinti ir dar tobulinti, stengiantis jo neprarasti, ir dar tikėti, kad toks apskritai egzistuoja.

Keista, tačiau vienas iš dzen praktikos reikalavimų – tikėti, kad pakeistos sąmonės būsena egzistuoja ir yra galima. Kristus ragino tikėti Dievo Karalyste ir kantriai jos laukti: „Tebūnie jūsų strėnos sujuostos ir žiburiai uždegti.“ Krikščionys, girdėję ne vieną kaltinimą, neva savo mistinės Karalystės vedami, bėga nuo šio pasaulio tobulinimo. II Vatikano Susirinkime priminta, kad tai nėra autentiška krikščioniška laikysena, net jeigu ji ir buvo praktikuojama. Sėdėti sunėrus rankas ir koją ant kojos bei melstis dejuojant, kad viskas yra blogai, pasaulis yra nepataisomai blogas, tikrai būtų iškreiptos laukimo ir budrumo sampratos.

Krikščionis privalo būti pasaulio druska ir šviesa. Tai paties Kristaus žodžiai. Druskos metafora yra saugojimo nuo gedimo ir skonio teikimo maistui perkeltinė prasmė. Net ir asketiškiausi kontempliatyvieji vienuolynai, kurie, atrodo, griežtai atsiskyrę nuo pasaulio, raginami jį evangelizuoti jiems deramomis priemonėmis. Tačiau krikščioniui nevalia pamiršti – šis pasaulis yra tik praeinanti būsena. Nedera pamiršti ir budistinių bei bendražmogiškų įžvalgų – kiekvieną džiaugsmą dažniausiai lydi vienoks ar kitoks skausmas. Ir taip be galo.

Visu savimi panirti į „pasaulietiškumo“ liūną yra nuodėmė prieš Dievą, nes tokia laikysena virsta praktiniu ateizmu, nors formaliai ir išlieka priklausomybė tam tikrai religinei srovei, Bažnyčiai, ir pan. Vien materiali veikla įsiurbia į save ir „suvirškina“ bet kokius dvasingesnius polėkius, užsilikusius pažeistoje žmogaus prigimtyje. Popiežius šv. Jonas Paulius II, atkreipęs dėmesį į JAV katalikų bažnyčią, akcentavo, kad užsiėmimas vien socialine – karitatyvine veikla, apleidžiant maldingumo praktiką, liturgiją, nėra tikras krikščionio kelias. Tai reikalinga, tačiau turi būti pusiausvyra. Krikščionis realybę turi tobulinti, tai yra jo pareiga. Tačiau privalu atsiminti pavojų – ši realybė gali taip praryti, kad visiškai užmirštama, jog dar yra ir kažkas anapus jos. Krikščionis yra pasaulyje, tačiau jis nėra pasaulietis blogąja šio žodžio prasme.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"