TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kristaus gundymai

2016 02 14 6:00

Kupinas Šventosios Dvasios Jėzus grįžo nuo Jordano, ir Dvasia jį vedžiojo po dykumą keturiasdešimt dienų, ir jis buvo velnio gundomas.

Jis nieko nevalgė tomis dienomis, ir joms pasibaigus buvo labai alkanas. Tuomet velnias jam tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk šitam akmeniui pavirsti duona“. Jėzus jam atsakė: „Parašyta: Žmogus gyvas ne viena duona!“ Tada velnias, pavedėjęs jį aukščiau, viena akimirka parodė jam visas pasaulio karalystes ir tarė: „Duosiu tau visą šių karalysčių valdžią ir didingumą; jos man atiduotos, ir kam noriu, tam jas dovanoju. Taigi, jei parpuolęs ant žemės pagarbinsi mane, visa bus tavo“. O Jėzus jam atsakė: „Parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“ Dar nusivedė jį velnias į Jeruzalę, pastatė ant šventyklos šelmens ir tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk nuo čia žemyn, nes parašyta: „Jis palieps savo angelams sergėti tave“ ir dar: „Jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį“. Jėzus jam atkirto: „Pasakyta: Negundyk Viešpaties, savo Dievo!“ Visiems gundymams pasibaigus, velnias atsitraukė nuo jo iki laiko.

Kaip ir advento metu, taip ir gavėnios kelionėje neišvengiama be stotelės „Dykuma“. Šis iš pirmo žvilgsnio nemalonus sustojimas būtinas einantiems brandesnio gyvenimo Kristuje link. Dykumoje neturime už ko pasislėpti, nėra kuo prisidengti. Dykuma tai vidinio gyvenimo apsivalymo vieta, galimybė geriau pažinti sielos būseną. Evangelijos siužetas mus ne tik perkelia į dykumą, bet ir įtraukia į labai stiprų ginčą, istorinę gundytojo ir Dievo Sūnaus diskusiją. Šis paveikslas per amžius leido daugybei mąstytojų, menininkų semtis įkvėpimo savo proto lavinimui ir kūrybai. Velnias pademonstruoja įtaigų pasiūlos, gundymo meną, jis net galėtų pretenduoti į aukštesnės kvalifikacijos viešųjų ryšių specialisto pareigas. Jei šioje diskusijoje pakeistume vardus ir aplinką, tai matytume labai panašias kovas, kurios šiandien vyksta priimant įstatymus ar ginant teisingumą.

Jėzaus gundytojas nusitaikęs į Jėzaus tapatybę – Dievo Sūnaus tapatybę. Evangelijos pasakojime prieš Jėzaus įžengimą į dykumą buvo Jo Krikšto scena, kurioje Tėvo balsas pareiškė: „Tu mano mylimasis Sūnus...“, o velnias, priešingai Tėvo balsui, nori iškelti abejonę – „Jei tu Dievo Sūnus“. Velnio žodžiai ir darbai kėsinasi sugriauti Tėvo valią, Jo gėrį ir grožį. Ir mus atakuojančios priešo strėlės pirmiausiai nukreiptos į mūsų didžiąją savastį – Dievo vaikų garbę. Blogis išdarko mūsų panašumą Dievą, velnias veikia sukeldamas abejonę sieloje – ar tikrai esu Dievo vaikas, jo norėtas ir mylimas.

Gundymo paveiksle išryškėja trys gundymo scenarijai – gundymas duona, galia ir nebrandumu, neatsakingumu. Visi trys būdai yra maištas prieš kelią, kurį pasirinko Jėzus, – nuolankaus Dievo tarno kelią. Visi trys velnio keliai priešingi kryžiaus aukos, save atiduodančios meilės keliui.

Velnias siūlo per akimirką akmenį paversti duona. Žmogus, kuris dirba akmenuotą dirvą, žino, kiek daug darbo ir prakaito reikia, kol akmuo pavirsta duonos rieke. Velnias gi siūlo greitą duoną, be darbo ir prakaito. Gyvenime ir mus pasitinka pagunda – gauti nieko nedirbus. Pavyzdžiui, loterijos bilietams kasmet išleidžiame milijonus. Laimi visada tie, kurie dirba – ne kurie išlošia, o kurie spausdina bilietus. Velnias Jėzų gundo padaryti stebuklą, pademonstruoti savo dievišką galią ne iš meilės, bet dėl naudos.

Velnias prašo Jėzaus, kad šis jį pagarbintų, ir už šį veiksmą žada atiduoti pasaulio karalystes ir valdžią. Atrodytų, kokia nelygi vertė – menkas pagarbinimo veiksmas atneša karalystes ir valdžią be jokių kovų ir karų, tačiau pamatome, kokia svarbi garbinimo kryptis. Čia žmogui kyla esminis klausimas – ką garbinu ir net kaip garbinu? Tekste panaudotas pagarbinimo žodis Artimųjų Rytų kraštuose reiškė parpuolimą ant kelių, kakta paliečiant žemę. Velnias įžūliai prašo to, kas priklauso tik Dievui. Kristus neatsispyręs šiam gundymui būtų tapęs pasaulio valdžios, o ne Dievo tarnu.

Trečia pagunda šokti žemyn galva nuo aukšto šventyklos šelmens – akivaizdus savęs įrodinėjimas piktnaudžiaujant dieviška galia. Tai Dievo gundymas, norint primesti Dievui savo valią, aplenkiant Jo valią. Žmonėms gi būtų paprasčiau kalbėti apie angelų nešiojamą mesiją, nei apie nukryžiuotą Dievo Sūnų. Šokti nuo šelmens nėra tikėjimo kelionė, kurioje pamažu auginamas Dievo ir žmogaus meilės ryšys.

Evangelija skelbia mums Gerąją Naujieną – Kristus pagundas nugalėjo, jis atlaikė didžiausias kovas su blogiu ne tik gundomas, bet ir mirdamas. Gavėnios kelionėje ir mūsų laukia mažesnės ar didesnės grumtynės su nuodėme, troškimas apsivalyti ir atsiversti. Tai mums svarbu ir reikalinga. Žvelgdami į dykumoje gundomą Jėzų, gauname vilties ir sustiprinimo – įmanoma įveikti blogį, pasikeisti padedant Jėzui ir per Jo malonę.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"