TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kristus, kuris neužstringa

2015 04 18 6:00

Ir štai tą pačią dieną du mokiniai keliavo į kaimą už šešiasdešimties stadijų nuo Jeruzalės, vadinamą Emausu. Jie kalbėjosi apie visus tuos įvykius. Jiems taip besikalbant ir besiginčijant, prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu. Jų akys buvo lyg migla aptrauktos, ir jie nepažino jo. O Jėzus paklausė: „Apie ką kalbate eidami keliu?“ Tie nuliūdę sustojo.

Vienas iš jų, vardu Kleopas, atsakė jam: „Nejaugi tu būsi vienintelis ateivis Jeruzalėje, nežinantis, kas joje šiomis dienomis atsitiko!“ Jėzus paklausė: „O kas gi?“ Jie tarė jam: „Su Jėzumi Nazarėnu, kuris buvo pranašas, galingas darbais ir žodžiais Dievo ir visos tautos akyse. Aukštieji kunigai ir mūsų vadovai pareikalavo jam mirties bausmės ir atidavė jį nukryžiuoti. O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį. Dabar po viso to jau trečia diena, kaip tai atsitiko. Be to, kai kurios mūsiškės moterys mums uždavė naujų rūpesčių. Anksti rytą jos buvo nuėjusios pažiūrėti kapo ir nerado jo kūno. Jos sugrįžo ir papasakojo regėjusios pasirodžiusius angelus, kurie sakę Jėzų esant gyvą. Kai kurie iš mūsiškių buvo nuėję pas kapą ir rado viską, kaip moterys sakė, bet jo paties nematė.“

Jėzus jiems tarė: „O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai! Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir žengti į savo garbę?!“ Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta.

Jie prisiartino prie kaimo, į kurį keliavo, o Jėzus dėjosi einąs toliau. Bet jie privertė jį pasilikti, prašydami: „Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti...“ Tuomet jis užsuko pas juos. Vakarieniaudamas su jais prie stalo, paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė jiems. Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet jis pranyko jiems iš akių. O jie kalbėjo: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“

Jie tuoj pat pakilo ir sugrįžo į Jeruzalę. Ten rado susirinkusius Vienuolika su savo draugais, kurie sakė: „Viešpats tikrai prisikėlė ir pasirodė Simonui.“ O jie papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną.

Lk 24, 13-35.

Evangelijoje pagal Luką - dar viena gerai žinoma ir pamėgta prisikėlusio Jėzaus istorija, dar vienas įspūdingas mokytojo susitikimas su mokiniais, įamžinęs mįslingą Emauso kaimą, padaręs iš jo metaforą. Įkvėpęs Rembrandtą ir Caravaggio. Grakšti, subtili novelė. Visuotinai pripažintas evangelisto Luko literatūrinis šedevras. O kas daugiau? Liturgija juk ne poezijos skaitymai. Tikėjimo mokykla. Ar ji veikia, ar traukia mus? Šventinis entuziazmas jau atslūgęs. Kam buvo duota kokiu nors būdu atrasti ar patvirtinti Velykų tikėjimą, tas dabar laimingas ir be evangelinių pasakojimų. Jeigu nėra tokio tikrumo ar tvirtumo, kažin ar padės dviejų tūkstančių metų senumo tekstai, kad ir kaip uoliai jie būtų siūlomi. Anąsyk girdėjome apie apaštalą Tomą, kuris atsisakė patikėti savo draugų tvirtinimu, esą jie matę prisikėlusį mokytoją. Jeigu dar visai „karšti“ įvykiai, lydimi liudininkų parodymų, gali nesužadinti tikėjimo, ko norėti šiandien, kai viskas jau taip nutolę ir panašiau į pasaką ar sapną. Juolab kad vieną dieną povelykiniai Jėzaus pasirodymai mokiniams evangelijose nutrūksta. Kalbančio, valgančio, apčiuopiamo Jėzaus įspūdis netrukus bus baigtas, ir apaštalams teks tai pripažinti.

Vieni po to liekame lyg Tomas - prašydami sau išskirtinio ženklo, asmeninių įrodymų, galimybės paliesti, pačiupinėti. Kiti, suvokdami, jog tikėjimas esąs dovana, pasiduoda Dievo malonei ir nuolankiai laukia. Dar kitiems užtenka pačių Velykų, pačios prisikėlimo žinios ir galimybės prisidėti prie tų, kurie jau tvirtai tiki.

Nežinau, kiek tokiu atveju Evangelija gali būti gelbėjimosi ratas tiems, kurie trokšta įrodyti sau prisikėlimo faktą. Žinoma, tas istorijas nesunku pamėgti, svarstyti ar analizuoti. Jos tikrai kalbančios ir brangios tada, kai jau esi apimtas tikėjimo aistros. Tačiau vien per skaitymą ar klausymąsi jos netaps mūsų Velykomis. Mūsų istorijomis, mūsų patirtimi, mūsų susitikimais su prisikėlusiu Viešpačiu. Ir dėl to graudu. Dėl to jų gyvybę ir tiesą paliekame tiems, kurie laimingesni ar labiau nusipelnę. Dėl to pagaliau nėra paprasta ir skelbti Velykų naujieną, iliustruoti ją evangelijų pavyzdžiais, reikalauti, kad juos visi vertintų kaip savus, puikiai pažįstamus ir suvokiamus.

Man pačiam šis ir kiti evangelistų pasakojimai apie prisikėlusį Jėzų tapo svarbūs tada, kai supratau, kad žmonės, kurie pirmieji išgirdo Velykų žinią, buvo tikri, gyvi žmonės, labai panašūs į mus ir ne daugiau už mus tikintys numirėlio galimybe išeiti iš kapo. Tie žmonės abejoja, blaškosi, patiria sielvartą ir nusivylimą, išsigąsta, staiga pradžiunga, paskui vėl tarsi netenka tikrumo. Kontekstas, kuriame pasirodo prisikėlęs Jėzus, nėra koks nors ypatingas, sudvasintas, pakylėtas virš žemės. Tai ne pamaldos, ne iškeltos rankos, ne „Aleliuja“ ar netylantis „Ateik, Viešpatie Jėzau!“ Regis, nėra jokių logiškų prielaidų Jėzui atsirasti. Jis - staigmena, netikėtumas, neįmanomybė. Jis visada daugiau ir galingiau už tuos, kuriems pasirodo. Jam nė motais uždarytos durys, jo mokinių baimė, abejonės, netikėjimas. Jis atsistoja viduryje ir pilnas dieviškos šlovės ištaria: „Ramybė jums!“ Paskui pasišalina - regis, negrįžtamai. Jeigu pirmoji Velykų patirtis būtų tik fantazijos vaisius, viskas, ko gero, būtų dėstoma kitaip. Būtų įprasti stebuklų ar apreiškimų elementai, būtų daugiau detalių, išvaizdos aprašymų, pomirtinio pasaulio paslapčių. O dabar tik tiek: „Ar neturite čia ko nors valgyti?“ Arba vienintelis kreipinys - Marija. Emause prie vakarienės stalo jis be žodžių sulaužys duoną, ir to bus gana, kad atsivertų mokinių akys. Tokie dalykai nesufantazuojami. Jie eina išvien su nuostaba, virpuliu, nerealumo pojūčiu, nesuvokiamu džiaugsmu.

Šios aplinkybės turėtų mus guosti ir drąsinti. Nepaisant Velykų žinios keblumo, mūsų kontekstai ir situacijos taip pat gali būti susitikimų su Viešpačiu vieta. Žinoma, tai nepriklauso nuo kalendoriaus, kokių nors tvarkaraščių ar Bažnyčios rekomendacijų tapti „prisikėlimo žmonėmis“. Velykų tikėjimo iniciatyva ir galimybė jam užsimegzti yra anoje pusėje. Tačiau visa, ką mes žinome iš šios istorijos bei jos atgarsių, neleidžia abejoti, kad ana pusė būtų linkusi trauktis ir pasiduoti, kai keliamas klausimas, kas laiduoja mums išganymą ir amžinąjį gyvenimą.

Evangelijose yra ir kita užuomina. Jėzus niekada neatsiranda ten, kur jo kokiu nors būdu nesiilgima ir nepasigendama, neieškoma. Kur prisikėlimo žinia praleidžiama pro ausis kaip senos legendos. „Jiems apie tai besikalbant“, - pabrėžia evangelistas, pradėdamas savo pasakojimą, kaip Jėzus pasirodys dviem mokiniams pakeliui į Emausą. Lygiai ir mums „apie tai“ kalbant, „apie tai“ svajojant, betrokštant ir besimeldžiant randasi viltis, kad vieną dieną jis bus sutiktas ir atpažintas.

Kiekvienas žmogus bent kartą gyvenime eina kartu su Kristumi į Emausą. Šią tiesą savo kalėjimo išpažintyje užrašė Oscaras Wilde‘as, daužomas sielvarto ir viską praradęs. Anksčiau ten pat aiškinęs, kad nei moralė, nei religija nėra jo ramstis. Religijos ir moralės Kristus veikia pagal kitus scenarijus ir pasiklysta, užstringa dažnoje mūsų istorijoje. Todėl reikia prisiminti pirmąsias Velykas, kad suvirpėtum nuo minties apie Viešpatį, kuris savo mokiniams neleido gyventi be jo. Neleis ir tau. Jis tai mėgsta ir moka.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"