TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kristus, rodomas ir atpažįstamas

2015 01 17 6:00

Nors liturginiame katalikų kalendoriuje iki gavėnios įsitvirtina vadinamasis eilinis laikas, šiam sekmadieniui skirtą Jono evangelijos ištrauką apie pirmųjų Jėzaus mokinių pašaukimą dar galėtume laikyti epifanijos ciklo tęsiniu. 

Taip kitados ji vertinta, o kai kuriose krikščioniškose tradicijose tebevertinama iki šiol. Epifanija vadiname Kristaus ap(si)reiškimą ar pa(si)rodymą pasauliui ir žmonėms. Kodėl verta užtrukti mintijant apie tuos dalykus? Tiesą sakant, krikščionių bendruomenė nuo jų ir pradeda savo kelionę su įsikūnijusiu Viešpačiu. Ne veltui epifanija kaip liturginė šventė imta švęsti anksčiau nei pats Jėzaus gimimo įvykis. Klausimas, ką tai reiškia ir kas dėl to keičiasi, tikėjimui yra svarbiau nei nuogų faktų aprašymas ir pastangos juos pagrįsti. Dažnas skaitytojas, atsivertęs Bibliją, būna suglumęs, kad ten iškart pratrūkstama aukštinti Dievo darbus, užuot pirmiau pasirūpinus Dievo buvimo įrodymais.

Kad ir kokia nuostabi būtų Jėzaus gimimo istorija, kad ir kiek skambiausių vardų ir titulų jam suteiktų Bažnyčia, visa tai yra beprasmiška, kol tų dalykų aidas nepasiekia žmogaus ir neprasideda atitinkamas gyvenimas. Jėzus kaip gelbėtojas negimsta pats sau ar didesnei Dievo šlovei. Kalėdų naktis šalia Dievo garbės rašo žmonių ramybę. Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų, – iškilmingai paskelbta Jono evangelijos prologe. Tarytum akmenukas, įmestas į vandenį, Dievo Sūnus ima skleisti savo ratilus.

Pagal Jono evangelijos pradžią būtų galima statyti nebylųjį kiną. Visi prisimename graudžiai juokingą Čarlio Čaplino figūrėlę. Daug veiksmo, viskas juda lyg užsukta, ir tik tarp kitko - viena kita frazė ekrano pakraštyje. Pamėginus įsivaizduoti evangelisto sukurtą paveikslą, iškyla būtent toks vaizdas. Pradžioje – ana iškilminga deklaracija, o paskui vienas po kito išnyra veikėjai. Pirmasis – Jonas Krikštytojas, kuriam lemta įvesti pagrindinį filmo herojų ir pačiam išnykti. Netrukus atsiranda būsimieji apaštalai. Vaikėjų vis daugėja, vis daugiau veiksmo, bet žodžių beveik nėra. Kelios trumpos, miglotos frazės: „Štai Dievo Avinėlis“, „Ko ieškote?“, „Ateikite ir pamatysite“, „Radome Mesiją“. Ir toliau bus panašiai. Evangelijos personažai stebėtinai nekalbūs. Atrodo, lyg jie taupytų žodžius ateičiai. Vyksta nauji ir didingi dalykai, o juos lydi keli nerišlūs sakiniai, visai neatspindintys to, kas dedasi scenoje.

Gana keista, nes juk kalbama apie įtikėjimą, apie susitikimą su Jėzumi, apie jo pamatymą, apie gyvenimo perversmą, apie kitų žmonių įtraukimą į šią tikrovę. Visa tai dabar reiškia evangelizaciją. Čia prašyte prašosi ilgi dialogai, svarstymai, argumentų pateikimas, liudijimų tirados. Visa tai, ką Bažnyčia paprastai daro evangelizuodama ir gaudydama sau naujus sekėjus. Jono pasakojimuose to nerasi. Vėliau, tiesa, Jėzus prabils ilgais monologais, bet ir tada aplinkiniai kartos tas pačias trumputes frazes. Nebylusis kinas tęsis.

Kažin ar evangelistui rūpėjo tik perspėti skaitytojus, kad tikėjimo reikaluose vengtų daugiažodžiauti, nors tai, aišku, irgi nemaža dorybė. Evangelijos pabaigoje Jonas užsimena, kad Jėzaus ženklus surašęs dėl to, kad tikėtume ir tikėdami turėtume gyvenimą. Šis tikėjimas bus netikėčiausių, neįmanomiausių susitikimų su Jėzumi vaisius. Viskas tarsi netyčia, per atsitiktinumą, kasdienių dalykų kontekste, tačiau iš tikrųjų scenarijus jau parašytas ir įvykių grandinė nulemta. Žodžiai įterpiami tik tam, kad sklandžiai prasidėtų kitas veiksmas, kad būtų įvesti nauji personažai ir veiksmas stumtųsi į priekį.

Sukasi ir sukasi nebylusis kinas apie Jėzų, kuris vienų atpažįstamas ir priimamas, o kitų atmetamas. Kiekvienas, kuris pasirenka Jėzų, vėliau patvirtintų, kad jautėsi traukiamas paslaptingos jėgos, neatlaikė Jėzaus žavesio ir tikrumo. Nors mūsų religinio gyvenimo praktika dažnai paskęsta žodžių jūroje, viską lemia ne jie. Lemia jis pats, tapęs kūnu, įmestas į mūsų vandenis. O kartu ir tie, kurie jį mums parodė, vedė prie jo, neslėpė savo atradimo džiaugsmo. Nugraibius nuo paviršiaus visus gražbylystės purslus, kiekvieno tikėjimo ištakose liktų tos pačios neįmantrios frazės: „Ko ieškote?“, „Kur gyveni?‘, „Ateikite ir pamatysite“, „Radome Mesiją“.

Ateinama ir pamatoma. Ateinama ir atpažįstama. Ateinama ir pasiliekama – visiems laikams. Evangelija ir vėl prasmingai nutyli, ką veikė tiedu mokiniai Jėzaus namuose, praleidę ten visą dieną. Kalbėjosi? Meldėsi? Valgė? Sėdėjo ir tylėjo? Buvo prisnūdę? Nežinoma, o spėlioti neverta. Prisiminus Jono išdėstytą evangelinio įtikėjimo anatomiją, visiškai akivaizdu, kad ten nebuvo nei stebuklų seanso, nei katekizmo pamokėlių, nei slaptų tapatybės dokumentų. Kažin kaip užsimezgė kitas gyvenimas. Galutinai pereita į nepažįstamojo pusę. Epifanijos nebūna bergždžios. Jėzus toliau rodosi pasauliui, ir, žiūrėk, kas nors ima ir palinksta į jo pusę, nuolankiai ir negrįžtamai pasiduoda jo žvilgsniui, balsui ar kvapui.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"