TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kristus – Visatos valdovas

2014 11 22 6:00

Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis jis pastatys dešinėje, ožius – kairėje. 

Ir tars karalius stovintiems dešinėje: "Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę! Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane." Tuomet teisieji klaus: 'Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ir pavalgydinome, trokštantį ir pagirdėme? Kada gi mes matėme tave keliaujantį ir priglaudėme, ar nuogą ir aprengėme? Kada gi matėme tave sergantį ar kalinį ir aplankėme?" Ir atsakys jiems karalius: "Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte". (...) Ir eis šitie į amžinąjį kentėjimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą. (Mt 25, 31–46)

Katalikų Bažnyčia savo liturginių metų ciklą baigia dar nė šimtmečio neturinčia Kristaus, Visatos Valdovo liturgine švente. Ši viena iš naujausių liturginių švenčių pagal Bažnyčios liturginį kalendorių (jis, beje, skiriasi nuo civilinio) švenčiama paskutinį metų sekmadienį - savaitė prieš pirmąjį Advento sekmadienį. Jos atsiradimas siejamas su popiežiumi Pijumi XI (1857–1939 m.). Šio Petro įpėdinio vadovavimo Bažnyčiai laikotarpiu Europa ne taip seniai buvo užbaigusi Pirmąjį pasaulinį karą. Rytuose šaknis leido ateistinis komunizmas. Bedieviškos idėjos vis labiau skynėsi kelią ir Vakarų kultūroje (jos šaknys neabejotinai yra krikščioniškos). Šių reiškinių kontekste popiežius matė, kad reikia priminti visuomenei, jog kad ir kas nutiktų istorijoje, jos Šeimininkas vis vien yra ir liks Dievas. Ir Jis vienintelis ją valdo, nors kai kuriems žmonių sluoksniams gali pasirodyti, kad būtent jie yra pasaulio viešpačiai. 1925 metų gruodžio 11 dieną minėtas popiežius išplatino dokumentą lotynišku pavadinimu „Quas primas“ (liet. pradžioje). Šiuo dokumentu ir buvo paskelbta, kad įvedama nauja liturginė šventė. Panašaus pobūdžio bažnytinių švenčių jau būta. Pavyzdžiui, Kristaus įžengimas į Jeruzalę, jis švenčiamas Verbų sekmadienį. Arba Šeštinės – Kristaus žengimas į dangų. Kad bažnytinės šventės savo turiniu neretai viena kitą tam tikra prasme dubliuoja – nieko nauja.

Šventės įvedimo motyvai buvo ne vien atsakas į to meto istorinius įvykius ir juos lydėjusią sumaištį. 1925 metai Visuotinei Bažnyčiai taip pat buvo reikšmingi kaip jubiliejiniai. Tai buvo 1600-ieji nuo visai krikščionybei esminio pirmojo Visuotinio Bažnyčios Susirinkimo, kuris 325 metais vyko Nikėjos mieste (dab. Turkijos vakarai). Būtent šiame Susirinkime buvo patvirtinta, kad Bažnyčia tiki, jog Kristus tikrai yra tikras Dievas ir tikras žmogus viename asmenyje. Tikėjimo išpažinimo formuluotė sako: (tikime) prieš visus amžius gimusį iš Tėvo: Dievą iš Dievo, šviesą iš šviesos, tikrą Dievą iš tikro Dievo; gimusį, bet ne sukurtą, esantį vienos prigimties su Tėvu. Per jį visa yra padaryta (...). Šie žodžiai – tai aiškus atsiribojimas nuo įvairių srovių, virtusių krikščioniškos kilmės sektomis, kurios netikėjo, kad Kristus yra tikras Dievas (pvz., Aleksandrijos kunigo Arijaus sekėjai).

Nuoseklu tvirtinti, kad tokį titulą turintis Kristus (tikras Dievas) yra ne tik visos būties šaltinis, bet ir palaikytojas bei valdytojas. Šios šventės turinys prieštarauja Dievo sampratai, kuri teigia, kaip rašė Aristotelis, kad ,,Dievas yra nejudantis judintojas“. Toks filosofiškai suprastas Dievas tikrai nėra biblinis gyvasis Dievas. Pastarasis nėra statiškas, šaltas, ,,foninis“ stebėtojas. Bet toks, kuris veikia per netgi kraugeriškus kitų veikėjų darbus ir mintis. Valstybių vadovams ne kartą rodėsi, jog jie yra tikrieji pasaulio valdovai, statytojai, naikintojai, lemiantys tautų likimus. Krikščionybė nori priminti, kad jie yra tik iliuziniai valdovai, patys turės atsiskaityti už savo darbus Tam, kuris yra virš jų. Ataskaitos davimas per šią šventę skaitomoje Evangelijoje, yra perteiktas vaizdiniais, būdingais anuometinei Izraelyje egzistavusiai piemenų subkultūrai. Piemuo – tai Teismą ir teisingumą vykdantis Dievas. Avys su ožiais – tai žmonės, kurie savo gyvenime vadovavosi bendražmogiška morale, arba ne. Atkreiptinas dėmesys, kad šio Evangelijos komentaro pradžioje minimas Teisėjas nėra despotiškas galutinio likimo lemėjas. Nuosprendžių pagrindas – žmogiškumas arba jo nebuvimas. Tekstas neleidžia į Bažnyčios mokymą įsileisti predestinacijos doktrinos, kuri teigia, kad žmogaus anapusinis likimas yra nuspręstas iš anksto ir geri ar blogi darbai neturi esminės vertės. Tačiau Evangelija teigia priešingai – turi. Nėra eschatologiškai neutralaus moralumo arba nemoralumo. Žmogus savyje kaupia pragariškus arba dangiškus darbus. Tai savo būties kūrimas, o ji eschatologiniais laikais atitiks dieviškumą ir taip galės su juo susilieti amžinybei, arba jo neatitiks – tokių laukia amžina atskirtis nuo šviesos ir gėrio. Katalikų Bažnyčios doktrinoje lieka dar viena galimybė – skaistinančio skausmo fazė. Tai ne dangiška būsena, bet ir ne pragariška. Tai Dievo išminties atsakas į žmogaus silpnumą, dažną tiesos nevienareikšmiškumą, nejudrumą gėrio paieškose ir kūrime.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"