TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Krizė baigiasi. Galima atimti daugiau

2011 04 06 0:00

Mano kaimynė pani Zosia (tikra pani - tai yra ponia, ir nedrįskite į ją kitaip kreiptis) kaip kokia prezidentė nekenčia oligarchų ir korupcijos. Ir turtuolių nekenčia. Ypač po kokios trečios taurelės. Nėr per juos gyvenimo darbo žmogui, sako.

Darbo žmogus - tai yra pati pani Zosia, su darbu draugavo jau labai seniai. Gal prieš dešimtmetį, kai dabar jau bankrutavusio mėsos kombinato patikros punkte sergėjo, kad kiti darbo žmonės nevogtų pagamintos produkcijos. Pani Zosia juk nekalta, kad turinčiai itin vertingą aštuonių klasių išsilavinimą darbo birža jai siūlo tik valytojos darbą. Tikra pani taip žemai pulti negali. Ji turi žmogiško orumo.

Pani Zosia turi laisvo laiko. Todėl sėdi prie lango ir keikia turtuolius. "Va, matai, - sako, liūdnai keldama dar vieną taurelę, - ta (negera moteris) eina? ŪŪŪ, buržujė. Kažkokioj firmoj sėdi. Girdėjau, tris tūkstančius ima. Ir jos vyras panašiai. Mašiną naują nusipirko - matai? Ten "Audi" stovi, 1998 metų. O sėdėtų taip, kaip aš, tada žinotų. Nėr per tokius gyvenimo darbo žmogui..."

Pani Zosia turi gerą draugę, bendramintę - Seimo socialdemokratę Birutę Vėsaitę. Draugė Birutė su pani Zosia taurelės niekada nekilnoja, gal net nežino, kad tokia pani kasdien dirba prie savo lango, bet mąsto taip pat. Ir iš Seimo tribūnos garsiai pasako: mirti turtingam - tiesiog nepadoru. Dar nepadoriau - gyventi turtingam. O jei taip, visiems, norintiesiems ir bandantiesiems gyventi turtingai (ponios Birutės ir pani Zosios supratimu), siūloma įvesti progresinius mokesčius. Daug nesigilinant, jų esmė - atimti ir padalyti visiems po lygiai. Tai senas socialistinis (komunistinis) principas, puikiai įgarsintas nemirtingo Michailo Bulgakovo satyros "Šuns širdis" herojaus - sargių kilmės Poligrafo Poligrafovičiaus Šarikovo - lūpomis.

Šį principą M.Bulgakovo gimtinė Rusija bandė diegti po 1917 metų socialistinės Spalio revoliucijos. Praėjo beveik šimtas metų, o Rusija vis dar žagsi ir atsigauti negali. Na, bet gal Lietuvai pavyks geriau. Mat Rusijoje tuo metu buvo karas, badas ir kitokia suirutė, o pas mus - eilinė krizė, ir ta jau praeinanti. Todėl turtuoliai, uždirbantys daugiau nei vidutinis atlyginimas, jau gali dalytis su prasčiau gyvenančiais, taip kurdami ir stiprindami Lietuvoje vidurinę klasę.

Šiuo atveju tik sunku suprasti, ką turi omenyje draugė Birutė ir kiti jos kolegos socialdemokratai, kalbėdami apie vidurinę klasę. Ir vienaip, ir kitaip vartant projektą regis, kad po šiais žodžiais slypi kita sąvoka - "vidutiniokai", tai yra perkopusieji minimalių pajamų ribą, bet taip ir nepriartėjusieji prie oraus gyvenimo ribos. Tokių net komunistinė Rusija į Sibirą nesiųsdavo, nes iki buržujų, tunkančių darbo žmonių sąskaita, jie niekaip netraukdavo.

Vidutiniokai, regis, yra Lietuvos socialdemokratų svajonė. Nes pagal Seimui pateiktą ir vieną kartą jau palaimintą projektą lygiavos mokesčiai turėtų augti tiems dirbantiesiems, kurie "popieriuje" uždirba daugiau kaip 4 tūkst. litų - tai yra, realiai gauna šiek tiek daugiau, nei statistinis vidutinis krašto atlyginimas (apie 2200 litų). Tokie mokėtų jau ne 15 proc., bet 33 proc. gautų pajamų. Dar turtingesni - tai yra "popieriuje" uždirbantys daugiau kaip 10 tūkst. litų, atiduotų jau 40 proc. pajamų. Patys turtingiausieji, ne iš atlyginimo, bet iš savo verslo kaupiantys milijonus, į šį sąrašą nepatektų - mat jie gyvena ne iš darbo pajamų, kurias apibrėžia siūlomas įstatymas, todėl greičiausiai mokėtų 15 proc. nuo gaunamų dividendų.

Teisybės dėlei reikėtų pažymėti, kad milijonierių, kurie, beje, gal ir būtų nieko prieš pasidalyti su skurstančiaisiais, Lietuvoje yra kur kas mažiau nei kituose, net artimiausiuose kraštuose. Tuo metu kitų "turtuolių", tai yra tokių, kurių šeimos pajamos vienam asmeniui siekia 1100 ir daugiau litų, yra mažiau kaip 30 procentų. Dar reikia prisiminti, kad tai, ką socialdemokratai įvardija kaip dideles pajamas, tai yra 4 tūkst. litų, Europos Sąjungos standartais yra minimalus atlyginimas, nuo kurio skaičiuojami minimalūs mokesčiai. Pritaikius lygiavos mokestį, tokie "turtuoliai" be jokių pastangų atsidurtų tarp Europos skurdžių, o Lietuvos - vidutiniokų, galinčių pramisti, bet jokiu būdu ne išvažiuoti pasižvalgyti po tą pačią Europą. Nebent emigruotų - dirbti už europietiškai minimalų atlyginimą, didesnį nei didelis gimtinėje.

Tai kas, kad visoje Vakarų Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose mūsų lauktų tie patys progresiniai mokesčiai, kurie mūsų negąsdintų. Kodėl? Pirmiausia todėl, kad kol kas negalima lyginti Vakarų ūkio pajėgumo ir leisgyvės Lietuvos ekonomikos. Antra, mūsų mokesčių politika neskatina verslo kurti naujų darbo vietų, jos yra paprasčiausiai per brangios. Darbdaviui užkrautas 31 proc. "Sodros" mokestis, pats darbuotojas moka 15 proc. pajamų ir 9 proc. darbuotojo "Sodros" mokestį. Taigi šiuo metu iš viso atskaitomi net 55 proc. nuo visos sumos, o mes stebimės, kodėl nekyla gyventojų perkamoji galia ir nemažėja nedarbas. Nepertvarkius šios nelanksčios drakoniškos mokesčių sistemos net kalbėti apie progresinius mokesčius yra savižudiška.

Ne veltui ekonomistai socialdemokratų siūlomus progresinius mokesčius jau vadina "pavydo mokesčiais". Juk minimalų ar net vidutinį šalies atlyginimą gaunantys piliečiai ir toliau mokės proporcingai tuos pačius 6 ar 15 proc. nuo pajamų, ir jų nei kišenė papilnės, nei gyvenimo kokybė pagerės. Tačiau socialdemokratams ir kitiems jų šalininkams, kaip dabar, manipuliuojant šios socialinės grupės (reikia prisiminti tyrimą, atskleidusį, kad net pusė darbo ieškančių piliečių svajoja apie 1000-2000 atlyginimą) emocijomis, bus pateisintas elementarus pavydo kiek geriau uždirbantiems (beje, uždirbantiems, ne gaunantiems) skatinamas lygiavos troškimas. Manipuliuoti juo anksčiau bandė ne viena partija. Dabar tikslinę nusivylusiųjų ir pyktį į bendrapiliečius nukreipusiųjų auditoriją prieš būsimuosius Seimo rinkimus ir bando perimti socialdemokratai. "Atimti ir padalyti po lygiai" - tam tikrai socialinei grupei labai patrauklus, bet valstybės gerovę vargu ar galintis kurti principas.

Tačiau jis, regis, priimtinas ir daliai valdančiųjų. Artėja laikas, kai teks kompensuoti nukarpytas pensijas, artėja laikas, kai teks pradėti grąžinti valstybės skolą. Iš kur tam paimti pinigų - neaišku. Turėjo atsirasti milijardas iš kovos su šešėliu ir kontrabanda, bet kol kas reali jo išraiška - vos 400 kasos aparatus įsigijusių turgaus prekeivių, iš kurių mokesčių milijardas vargu ar susidarys, bei 33 mln. litų galbūt neteisėtų pajamų, Mokesčių inspekcijos ir kitų panašių tarnybų darbuotojų deklaruotų kaip kojinėse laikomos santaupos.

Įvedus progresinius mokesčius, žadama papildomai surinkti 270 mln. litų. Biudžetui - pliusas, socialdemokratams - tikslinės auditorijos aplodismentai. Mokslo siekiantiems, besitobulinantiems, kvalifikaciją keliantiems ir atitinkamo atlygio už savo darbą besitikintiems piliečiams - dar vienas antausis, skatinantis arba važiuoti į Didžiosios Britanijos vištų fabriką pakuoti kulšelių už minimalų (lietuviškais mastais - turtuoliais paverčiantį) atlyginimą, arba grįžti į pradinį tašką ir dirbti už "vokelį".

Yra dar vienas variantas: kartu su pani Zosia sėdėti prie lango. Kartą per mėnesį patikrinti, ar į kortelę jau pervedė pašalpą. Atsidūsėti: nėra gyvenimo darbo žmogui... kai kortelė ir vėl pasirodys tuščia.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"