TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kryžiaus kelias

2015 09 12 6:00

Jeigu kam Šventojo Rašto knygose vis dar maga ieškoti žmogiškosios išminties, naudingų patarimų, sveiko ir malonaus gyvenimo receptų, šį sekmadienį iš evangelisto Morkaus sulauks sprangaus, sunkiai praryjamo kąsnio. 

„Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės.“ Jėzus kaip kirviu nukerta, šioje vietoje nepalikdamas savo potencialiam mokiniui galimybės rinktis, derėtis, turėti kitokią nuomonę. Vienintelis būdas tapti jo sekėju – savęs išsižadėjimas, kryžius ir pasirengimas atiduoti gyvybę už Evangeliją.

Žinoma, mes ginamės ir ginsimės nuo tokios taisyklės. Garsiai ar patyliukais vadinsime ją absurdiška. Įtarsime evangelistą sutirštinus spalvas, liguistai troškus paraidžiui pakartoti mokytojo likimą. Per visą Bažnyčios istoriją būta gausybė asmenų ir sąjūdžių, geidusių pasidabinti kankinių vainikais. Pats Pranciškus Asyžietis kurį laiką degė troškimu pralieti savo ir savo brolių kraują už Kristų. Kita vertus, sakoma, kad šis evangelinis imperatyvas radosi persekiojimų ir beviltiškų pralaimėjimų kontekste, kai krikščionims nebuvo likę nieko kito, kaip tik šlovinti kankinystę. Aplinkybės pasikeitusios, taigi palikime kryžiaus kelią tiems, kurie negali jo išvengti. Dar mėgstama perkelti viską į miglotą dvasinę sritį ar tiesiog nutarti, jog katalikui užtenka ir Kryžių kalno.

Jėzaus žodžiuose apie prarastos gyvybės išsaugojimą esama tam tikros logikos. Nuo antikos laikų žinomas posakis, kad kovos lauke gyvas išlieka tas, kuris nebijo rizikuoti, o bailiai, drebantys dėl savo kailio, žūva pirmieji. Drąsa aukotis, statyti ant kortos savo gyvybę nesyk buvo didžių žmonijos atradimų ir laimėjimų sąlyga. Rizika dažnai atrodo daug patraukliau nei pastangos bet kokia kaina išsaugoti save. Gal Evangelija viso labo ir siekia tik padrąsinti krikščionis, sukrėsti jų saldžią ramybę ir saugumo jausmą? Lietuviškame Naujojo Testamento vertime ši nejauki kryžiaus apologija taip ir apibūdinta: Kristaus sekėjų ryžtingumas.

Adaptuoti, prie pasaulio išminties priderinti Evangelijos variantai galbūt pagerina nuotaiką, skleidžia toleranciją, bet autentiško Kristaus sekimo nepaskatins ir jokio krikščionių ryžtingumo neišugdys. Kalbėdamas apie kryžiaus paslaptį, apaštalas Paulius mini papiktinimą ir kvailybę, užuot siekęs, kad kryžius taptų ne tik aiškus, bet ir gražus, mielas, kiekvienam priimtinas. Galima kelti klausimą, kodėl Dievas, iš meilės gelbėdamas žmones, pasirinko baisią savo Sūnaus mirtį ant kryžiaus, bet vieno įtikinamo atsakymo niekada nebus. Negana to, evangelistas Morkus neišduoda mums, kaip ir kodėl ši mirtis, vieniša ir negarbinga, virsta pasaulio išganymo įvykiu. Kitose evangelijose Jėzaus kančios ir mirties paveiksle užčiuopiamas tam tikras pozityvus pradas, permainos užuomina, kai tuo metu Morkus kryžiaus vaisius palieka kitapus kadro. Visa, kas įvyksta dėl šios mirties, yra pagonio šimtininko atodūsis ir žinia, kad Jėzaus kūno nėra kape.

Dievas neprivalo teisintis prieš mus dėl savo pasirinkimų ir atsiprašinėti, jog kai kurie dalykai jo nubrėžtame išganymo plane mums rodosi stokojantys sveiko proto, žmoniškumo, paaiškinimo. Lygiai nepadės mums ir pasiteisinimai pasikeitusiais laikais, noru, kad Evangelija atitiktų bendražmogiškas vertybes. Jėzaus žodžiai apie kryžių ir pražudytą gyvybę visais laikais buvo ir turi būti su kvailybės, negalimumo, skandalo prieskoniu. Tik taip jie išliks Evangelijos dalimi ir nuoroda į Kristaus sekimą.

Kas ryžtasi, kad ir springdamas, protestuodamas, nepaversti Evangelijos lengvuoju maistu, ilgainiui patiria palaimintą nušvitimo ir tikrumo akimirką. Nebūtinai iš kryžiaus dramos vieną gražią dieną išgaruos bet koks slaptumas ir kartybė. Tai, kas buvo padaryta svarbiausia paties Jėzaus ir jo mokinių žyme, negali atsidurti tarp banalybių. Statistika nieko nereiškia. Ištikimai skelbdama kryžių, Bažnyčia dovanoja pasauliui išganingąjį Jėzaus veidą ir išlieka savimi. Aišku, be didžių, iškilmingų tiesų, krikščionio gyvenime yra ir paprasti kasdieniai dalykai. Čia kryžius neatsiranda lyg kokia antgamtinė vizija. Veikiau jis panašus į virtinę mažyčių pasirinkimų, per kuriuos tyliai laidojame savo visagalį „aš“ ir, atsiduodami kitiems, vis labiau palinkstame į Viešpaties pusę. Ir vis artyn būna tai, kas sykį pavadinta kryžiaus išmintimi ir galybe.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"