TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kuklaus žmogaus didybė

2013 06 15 6:00

"Norima žinoti, ar žmogus drąsus, ar turtingas, ar gražus, ar mokytas, ar dainuoja, ar patyręs savo darbe, tačiau visai neklausiama, ar jis kuklus, ar švelnus, ar kantrus, ar dievotas, ar gyvenąs dvasiniu gyvenimu."Tomas Kempietis

Neseniai Kretingos muziejuje buvo atidaryta Veliuonoje gimusio, bet prasmingiausią gyvenimo dalį Žemaitijos miestelyje Darbėnuose nugyvenusio dailininko Fabijono Šulco darbų paroda. Ta proga prisiminimais apie tėvą, senelį, mokytoją, gimusį prieš 115 metų ir mirusį 1984-aisiais, dalijosi šeimos nariai, buvę kolegos mokytojai ir mokiniai, jo kūrybos gerbėjai bei žinovai.

Tada naujai suskambo šis daug kartų iki tol skaitytas vienuolio T.Kempiečio pamokymas. Mat tarp gausybės gerų žodžių nebuvo nė vieno, skirto dailininko turtams (kurių nebuvo, išskyrus keturias puikias dukras ir būrį anūkų, proanūkių) ar pedagoginiams laimėjimams pagarbinti (nors buvo galima, nes F.Šulcas pelnė porą medalių "Už darbo šaunumą", Lietuvos nusipelniusio mokytojo vardą). Priešingai, visi pažinojusieji šį taurų žmogų minėjo jo nepaprastą kuklumą, santūrumą, orumą, darbštumą, ištikimybę dar jaunystėje suformuotoms vertybėms - šeimai, mokyklai, dailei. Beje, atskirai prisiminta ir apie Mokytojo išskirtinę eleganciją, kurią jis išlaikė net skurdžiais pokario laikais, brisdamas kasdienius kilometrus miško keliukais iš savo sodybos į mokyklą, ir vėliau, kildamas į sceną atsiimti apdovanojimų!

Dėliojant mozaiką iš savo atsiminimų ir kitų F.Šulcą pažinojusių žmonių pasakojimų skaudžiai sugėlė širdį, nes pagaliau suvokiau, kaip sunku turėjo būti šiai jautriai, didelės kultūros, kurios sėmėsi Paryžiuje ir Italijoje, asmenybei Žemaitijos glūdumoje, tarp tegul ir dorų, bet netašytų kaimiečių, kemšant žinias ir meno pradmenis į pokario skersvėjų sujauktas jų vaikų galveles, ilgam užmetus į kampą drobes, teptukus, kūrybinius sumanymus. Net ir aš, būdama jo mokinė, įmečiau porą žabelių į jį deginusį moralinių ir kūrybinių praradimų laužą!..

Mokydamasi dar septintoje klasėje kartą labai nuvyliau Mokytoją, nes po pamokų su keliais bendraklasiais siautėdama laksčiau klasės suolais. F.Šulcas buvo sukrėstas to vaizdelio, tačiau, didelei mano nuoskaudai, išdykavusių berniukų lyg ir nepastebėjo, o man pedagogų tarybos posėdyje pareikalavo sumažinti elgesio pažymį. Mat jam, europietiškos kultūros žmogui, galvoje netilpo, kad taip drįsta daryti mergaitė. Iki šiol prisimenu iš susijaudinimo ir pasipiktinimo trūkčiojantį jo balsą: "Mergaitė! Šuoliuoja! Suolais. Lyg kazokas!.."

Daug metų turėjo prabėgti, kol supratau, kodėl Mokytojas taip supyko ne ant berniukų, o ant manęs: jo pamatiniam pasaulio tvarkos suvokimui iš esmės buvo nepriimtinas būtent toks mergaitės, būsimos moters, mamos, gerosios Dvasios puoselėtojos, elgesys... O šiandien besąlygiškai pritariu jo pasipiktinimui: mergaitėms iš prigimties skirta kitokia misija nei berniukams, ir jokie teisių lygintojai šito prigimtinio skirtumo negalės pakeisti, nesužaloję Žmogaus, kaip tobuliausio Gamtos kūrinio, tikrosios prigimties!

Kitas nesusipratimas tarp mūsų kilo, kai įkopiau į dešimtą klasę. Mokytojui F.Šulcui, kuris, be piešimo ir braižybos, dar mokė rusų kalbos, šovė į galvą mintis mokyklos skaitovų konkursui paruošti mane ir parinkti ką nors iš rusų poezijos. Nelaimei, jis išrinko Michailo Isakovskio eilėraštį, kurį gerai mokėjau kaip populiarią tuo metu dainą ("Letiat pereliotnyje pticy" - "Skrenda paukščiai klajūnai"), todėl niekaip negalėjau atsiriboti nuo jos ritmo. Žodžiu, kaip deklamuotoja susimoviau, bet Mokytojas sielojosi ne todėl, kad prastai pasirodžiau, o dėl to, jog sudarkiau "tokį puikų eilėraštį"!

Ir vėl ilgai stebėjausi, ką puikaus jis rado toje dainoje... O dabar, žiūrėdama į jo drobes, klausydamasi dukterų prisiminimų, kaip sunkiai po karo vertėsi daugiavaikė Šulcų šeima, kai tėvui, užgniaužus giliai širdyje tikruosius norus ir mintis, vieną dieną tekdavo pagal valdžios užsakymą "už ačiū" tapyti proletariato vadų portretus, o kitą dieną, jau bažnyčios prašymu, - šventųjų paveikslus, už kuriuos nors šiuo tuo atsilygindavo, lyg naujai išgirdau to eilėraščio žodžius apie tai, kaip paukščiams išskrendant į tolimus kraštus lyrinis herojus pasirenka amžiams likti su gimtine, ir jam nereikia nei Turkijos kranto, nei jokios svečios šalies... Matyt, ir dailininkui F.Šulcui teko išgyventi pasirinkimo dvejones, kai rusų armijai vėl artėjant prie Lietuvos daug šeimų traukėsi į Vakarus...

Jis pasirinko likti Tėvynėje. Amžiams. Mylėdamas Lietuvą, savo vaikų ateitį siedamas tik su Lietuva, didelių galimybių ir gebėjimų dailininkas pasirinko kuklų, tylų ir sunkų paprasto mokytojo gyvenimą, o savo tikrąjį pašaukimą, sumanymus ir ambicijas atidėjo iki "užtarnauto poilsio", iki pensijos.

Bet ar jis vienas buvo toks svetimų trypiamoje pokario Lietuvoje?

O šiandien? Ar daug kas šiandien iš jaunosios kartos atstovų ryžtasi tokiam žygdarbiui - kantriai diena iš dienos ridenti savąjį Sizifo akmenį nelygiais Tėvynės keleliais? Juk šiam pasirinkimui neužtenka vien fizinės jėgos. Reikia dar ir dvasios didybės!

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"