TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kultūrinė diplomatija tamsoje

2016 05 03 6:00

Visais laikais kultūra buvo vienas galingiausių politinių ginklų. Ar dabar mokame jais naudotis? O gal tik šaudome iš jų bet kur, bet kaip ir bet kada, neturėdami jokios strategijos ir nepaisydami geopolitinių aktualijų?

„Kultūra visada yra aukščiau už politiką“, – tarė kultūros ministras „darbietis“ Šarūnas Birutis motyvuodamas, kodėl garsiausio mūsų menininko M. K. Čiurlionio paveikslai jau kitąmet turėtų būti eksponuojami Sankt Peterburge, Ermitaže.

Šešėlinio konservatorių kultūros ministro Vytauto Juozapaičio įžvalgos siekė dar toliau – esą ši paroda būsianti ryšys su paprastais rusais, „kurių sąmonę turėtume keisti.“ Tokį tikslą kai kam, žinoma, būtų smagu įtraukti į brangią drąsios šalies įvaizdžio strategiją ar į naująją rinkimų programą, nors jis visiškai neįgyvendinamas.

Kadangi, kaip sakė klasikas, Rusijos protu nesuvoksi, prasmingiau pasigilinti į Lietuvos kultūros politikos formuotojų ir vykdytojų minties vingius.

Kad ir kaip ponui Š. Biručiui norėtųsi kažką pridengti kultūros apolitiškumo idėja, tas kažkas vis tiek išlenda kaip yla iš maišo, mat pasaulyje nuo seno įprasta, jog siekiant politinių tikslų kultūra atlieka toli gražu ne antraeilį vaidmenį. Nesileisiu į platų retrospektyvinį kontekstą, tik priminsiu du nesenus įvykius, kurie iš pirmo žvilgsnio tarpusavyje nėra susiję, todėl tarsi nereikalauja kategoriškų išvadų. Ir vis dėlto... Vieno impresionizmo pradininkų Edouard'o Manet šedevras „Olimpija“ iš Orsė muziejaus Paryžiuje visai neseniai atsidūrė Maskvoje. Po kelių dienų Prancūzijos parlamentas priėmė rezoliuciją, raginančią šalies vyriausybę nepritarti Rusijai taikomų sankcijų pratęsimui.

Neginčytina, kad Ermitažas vertas M. K. Čiurlionio, o šis vertas Ermitažo. Tačiau planuojamos parodos entuziastų teiginiuose pasigendu tvirtesnio atspirties taško – pagrindimo, kokių politinių tikslų siekiama. Ir dar karo metu. Čia galimas vienintelis realus tikslas – pakabinti Ermitažo direktoriui Michailui Piotrovskiui ant kaklo Lietuvos kultūros ministerijos garbės ženklą „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Juk Rusijoje – per mažai šviesos ir tikėjimo.

Kaune įsikūrusio Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis labai subtiliai ir aiškiai nusakė esmę: „Paprastai į kariaujančias šalis nevežame M. K. Čiurlionio.“ Matyt, ir pats M. K. Čiurlionis, pasaulį įsivaizdavęs kaip didelę simfoniją, nenorėtų šiuo metu važiuoti į tokią šalį, jei būtų mūsų amžininkas.

Todėl Lietuvos generalinio konsulo Sankt Peterburge Dainiaus Numgaudžio, kultūros ministro Š. Biručio ir Seimo nario V. Juozapaičio užsidegimas taip garsinti Lietuvos vardą veikiau – ne kultūra, o kultūros, taip pat ir politinės, nebuvimas (rusai turi sunkiai į lietuvių kalbą išverčiamą žodį „bezkulturje“).

Negana to, kažkuris jų nuogąstavimus dėl M. K. Čiurlionio paveikslų saugumo, jei jie būtų išvežti eksponuoti į Sankt Paterburgą, pavadino paranoja. Bet ar iš tiesų tokios baimės laužtos iš piršto, kai matome, kad šiandienos Rusijoje net gyvi ir populiarūs kultūros autoritetai tampa iškalbingų išpuolių aukomis? Antai praėjusią savaitę rašytojai Liudmilai Ulickajai (beje, vertinamai nemažos dalies skaitytojų ir Lietuvoje) į veidą šliūkštelėta briliantinės žalumos, kai ji atvyko prie Kino namų Maskvoje dalyvauti centro „Memorial“ organizuotame moksleiviams skirtame konkurse, kurio tikslas – ugdyti alternatyvų požiūrį į Rusijos istoriją.

Kai kuriems mūsų politikams ir kultūrininkams praverstų įsiklausyti ir į tai, kaip Rusijos visuomenėje šiuo metu vykstančius procesus apibūdina roko grupės „Nočnyje snaipery“ lyderė Diana Arbenina. Ši atlikėja dėl Kijeve surengto koncerto prieš kurį laiką buvo tapusi persona non grata Rusijos miestų muzikos aikštelėse ir televizijos kanalų eteryje. „Tai visiška tuštuma, įvyniota į rėksmingo patriotizmo popieriuką“, – kalbėjo ji savaitgalį vienoje laidoje, kurią transliavo Kremliaus ruporams nepriskiriamas televizijos kanalas rusų kalba.

Ar tokią tuštumą dabar pajėgtų nušviesti iš M. K. Čiurlionio paveikslų sklindanti šviesa? O gal rusams pakaktų visiškai jiems nežinomų Lietuvos politikų pastangų keisti „tų žmonių sąmonę“? Sąmonę, kurios niekaip nepažadina nei įspūdingais knygų tiražais garsėjanti L. Ulickaja, nei dar nuo devintojo dešimtmečio apie Rusijos skaudulius dainuojanti D. Arbenina, o ką jau kalbėti apie didžius rusų klasikus.

Galvodamas apie M. K. Čiurlionį mėginau prisiminti, kokių meno šedevrų pastaraisiais metais į Lietuvą iš garsių Sankt Peterburgo ir Maskvos muziejų kolekcijų atvežė Rusija? Mėginau nesėkmingai. Dažniausia „dovana“ vietoj šedevrų – fonogramomis prisidengiantys (nes talento stokojantys) populiariosios muzikos atlikėjai, primityviausia minkštosios galios atmaina.

Sutinku, kad kultūrinis bendradarbiavimas tarp šalių turi vykti net sudėtingomis geopolitinėmis sąlygomis. Tik reikia skirti tokį bendradarbiavimą nuo kultūrinių simbolių naudojimo politiniais tikslais. Juolab kad jokių su Rusija sietinų politinių tikslų Lietuva šiuo metu nė negali turėti. Manantiesiems kitaip siūlyčiau perskaityti visą Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo interviu Švedijos dienraščiui „Dagens Nyheter“. Jis ten aiškiai leidžia suprasti, kad Rusija pasiryžusi toliau save izoliuoti nuo išorinio pasaulio. „Dievas ir mūsų protėviai paliko mums šalį, kuri yra savarankiška (rus. cамодостaточна)“, – sakė jis.

Taigi šviesos vis dar nematyti, belieka tikėti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"