TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kultūros egzaminas

2016 10 02 16:59

Prieš keletą mėnesių viena nevyriausybinė organizacija paprašė manęs atsakyti į klausimą – kokius šios Seimo kadencijos darbus išskirčiau kultūros srityje? Lengvai sutikęs staiga suvokiau, kad anketą beveik ir užpildžiau.

Nes į galvą atėjo tik keistos, jokių mecenatystės tradicijų neįtvirtinančios Labdaros ir paramos įstatymo pataisos bei kultūros darbuotojų – tik valstybinio sektoriaus, suprantama, – atlyginimų augimas. Taigi, į kultūros srities pasiekimus įrašyti tiesiog negalėjau nieko, nes tik dabar, prieš keletą dienų pagaliau buvo priimtas Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo pakeitimo įstatymas. Ketverių metų darbai! O iki šiol nesuderėta dėl europinio konkurencinio de minimis principo netaikymo kultūros sferai (nors kitos šalys susiderėjo), viešųjų pirkimų įstatymas kultūros darbuotojams toliau demonstruoja savo absurdiškumą, nesprendžiami kultūrinės žiniasklaidos pašliję reikalai. Darbo, regis, apsčiai, bet Kultūros ministerija nuosekliai įrodinėja, kad visa kultūra susitelkia tik Kultūros rėmimo fondo finansavime, o visa kita yra gerai, nes – negi imsi ir pajudinsi likusius 90 procentų kultūros arimų?

Todėl kaip visada lieka viltis dėl netolimos ateities. Menka, nes šalyje, perfrazuojant klasikus, susiklostė antirevoliucinė situacija, kai valdyti viršūnės negali, o apačios nenori. Vis dėlto net ir tokios visuotinės anemijos atmosferoje būtų įdomu pažiūrėti, kas rinkiminėse programose žadama kultūros sričiai.

Ir čia galima nustebti, nes realiau pretenduojančios patekti į Seimą partijos vis dėlto skyrė kultūrai daugiau dėmesio nei per visus 25 metus. Nuo pusės puslapio iki kelių lapų su detaliais žingsniais. Vadinasi, kažkas kažko dar nori?

Galime atsipalaiduoti: nori to, ko norėjo amžiais, t.y. amžinų veiklų: Darbo partija (https://www.darbopartija.lt/seime/programa-2016/) sieks „didesnio kultūros, meno, švietimo įstaigų bendradarbiavimo“; formuos „bendrą integralią paveldo apsaugos politiką“, saugos valstybinę kalbą. Rūpinsis „profesionalaus meno sklaida regionuose bei regionų kultūros plėtros priemonėmis“ ir pan. Viskas gražu ir teisinga. T.y. išvardijama tai, kas ir dabar vyksta be jokios jų programos ar pagalbos. Tačiau kai pasakoma „Sudarysime sąlygas ne pelno siekiantiems viešiesiems juridiniams asmenims, veikiantiems kultūros srityje, įgyvendinti kultūrinės edukacijos projektus, skirtus vaikams ir jaunimui“, – galima pagalvoti, kad tam sąlygų nėra. Bet kadangi ir sąlygos sudarytos, ir vaikai edukuojami, kyla klausimas – ar rašantieji programą bent pasidomėjo, kas už lango?

Lietuvos liberalų sąjūdis (www.liberalai.lt/content/uploads/2016/06/20160818-PROGRAMA.pdf) skyrių kultūrai pavadino lozungu „Kultūra – valstybės gyvybingumo pagrindas“. Tačiau tam „pagrindui“ teko 15-as skyrius iš 16-os, priešpaskutinis. Jiems svarbesnė mokesčių mokėjimo ir inovacijų kultūros, ir tai logiška liberalams. Greta įprastinės serijos „sieksime, aktualizuosime, įgyvendinsime, integruosime“ jie brėžia ir aiškią liniją: egzistuoja kultūros paveldas ir šiuolaikinė kūrybiška raiška. Todėl bus aktualizuojamas paveldas ir šalinami trukdžiai normaliai raiškai. Aišku, liberalams tiesiog privalu paminėti kūrybines industrijas. Deja, tai neišskirtina, jas mini beveik visos partijos. Bėda tik tokia, kad tas kultūrinių ir kūrybinių industrijų fenomenas, kurį išsivysčiusiose šalyse jau ir kritikuoti liautasi gal prieš dešimtmetį ir kuris ten šiandien paverstas tiesiog pagalba smulkiam verslui, pas mus nusitveriamas kaip kažkoks modernus burtažodis, nuo kurio visiems pagerės. Na, kaip Darbo kodekso šalininkams – investicijos: darbuotojai gali išvažiuoti iš šalies, gali pačios šalies nelikti – kad tik ateitų investicijos.

Lakonišką kultūros politikos viziją pateikia socialdemokratai (http://www.didilietuva.lt/). Jie siūlo priimti Kultūros politikos pagrindų įstatymą, išeivijai ir emigravusiems – tapatybės išsaugojimo ir puoselėjimo užsienyje strategiją; žada didinti atlyginimą keturis metus iš eilės (vėl, be abejo, biudžetininkams); numato Kultūros tarybos pertvarką ir nešališką jos darbą bei patobulintas autorines sutartis. Jie žada ir skaidrią ES paramą – tik klausimas, kodėl ji iki šiol nėra skaidri.

Neginčijamai toli palikę visas kitas partijas tiek konkretumu, tiek situacijos detaliu išmanymu, nes, spėju – pasitelkė gerus kultūros politikos ekspertus – atsidūrė Valstiečių ir žaliųjų sąjunga (http://darnilietuva.lt/#1468571573106-a657ddbf-399c). Ji taip pat numato rengti Lietuvos kultūros įstatymą bei kitus strateginius dokumentus, bet detaliai ties kiekvienu tikslu paaiškina, kodėl ir kaip tai bus daroma; ji žada kurti svarbų regioninės Kultūros tarybos modelį ir įtraukti į kultūrą daugelį gyventojų; pagaliau imti stebėti kultūros procesus, reguliuoti mokesčius ir atlyginimus biudžetininkams. Jei ne abejonių keliantis pats sąjungos pavadinimas (ar dar yra toks valstiečių sluoksnis? Na, bet ir socialdemokratų „klasė“ sudaryta iš neoliberalų), jie, it gerai nusimanantys kultūros operatoriai, tiksliausiai vardina silpniausias sistemos vietas ir numato veiklą grįsti kultūros ir švietimo integracija, ypač atsisakant ydingos studijų krepšelių sistemos. Jų akcentuojama kultūros procesų depolitizacija išduoda, kad rašiusieji šią programą orientuojasi į valstybės tęstinumą ir remiasi pagrindiniu Seimo priimtu šalies kultūros dokumentu – „Kultūros politikos kaitos gairėmis“, ir suvokia jų prasmę. Pagaliau jei programas reikėtų vertinti kaip rašinius – pagal jų pateikimo kultūrą internete, valstiečiai yra raštingiausi ir tvarkingiausi.

Žvelgiant į „Tvarkos ir teisingumo“ bei „Tėvynės sąjungos – krikščionių demokratų“ partijų programas kyla nebent pagunda juodam humorui – įsivaizduoti, kas būtų, jeigu tai būtų įgyvendinta? „Tvarka ir teisingumas“ (http://www.tvarka.lt/lt/apie-mus/seimo-rinkimu-programa-2016) atsako: „Diena Lietuvos Seime, Vyriausybėje, savivaldybėse, kariuomenėje, mokyklose ir universitetuose prasidės Lietuvos himnu“. Vaikų ir jaunimo ugdymo bei švietimo sistema bus grindžiama krikščioniškosios kultūros tradicija, bet drauge bus „užkirstas kelias gender ideologijai“, Europos Sąjungos federalizacijos idėjai. Pagaliau imi regėti, kaip sparnus skleidžia jų nacionalistinis erelis. Bus finansiškai paremti visi, saugantys, puoselėjantys ir propaguojantys tradicinį Lietuvos gyvenimo būdą (vadinasi, beveik visi?). O rūpestis lietuvių kalba perspjauna net švietimo ministrės komandos „ačių“: „Sieksime, kad lietuvių kalba, kaip nacionalinės vienybės ir tautų, gyvenančių Lietuvoje, integracijos pagrindas, būtų gerbimą (išryškinta mano – V.J.) bei propaguojama“.

Užtat „Tėvynės sąjunga“ (http://tsajunga.lt/rinkimai/programos/ts-lkd-naujas-planas-lietuvai/) regisi atviriausia, nes jie numato plėtoti „visuminę kultūros sampratą“, – įdomu, kad ją iki šiol nuosekliausiai ir plėtojo ministras Birutis, sunkiai pereidamas prie konkretybių. „Tėvynės sąjunga“ atviriausia ir dėl to, kad – įspūdis – kas ėjo pro šalį ir pridūrė savo, kai konservatoriai rašė programą, – tas ir buvo dainon sudėta. Čia ir kultūrininkai, akademinė bendruomenė, visuomenė ir politikai per savo dialogą sukurs kultūros politikos koncepciją, tačiau greta jos kita jau yra konservatorių galvose: prisimintos gairės (kažkodėl pavadintos „Kultūros kaitos gairėmis“), o neva „pagal jas“ Kultūros taryba taps „aukščiausiuoju Seimo patariamuoju organu“, kuris ir formuos kultūros politikos nuostatas (kam tada anas kultūrininkų dialogas?), ir prižiūrės valstybės bei savivaldos institucijų sąveiką, ir pateiks „esmines aktualijas“ (?!?) svarstyti Seimui. O Kultūros ministerijai sugrįš valstybės lėšų skirstymas. Kaip tada su ta gairėse minima depolitizacija? Nesvarbu. Kitur kažkas dar pasirūpino kinu, ir jis tapo konservatorių prioritetu: bus įtvirtinta nuostata (sic!), kad „Lietuvos kino menas yra viena prioritetinių Lietuvos kultūros reprezentavimo ir atstovavimo tiek Lietuvoje, tiek užsienyje sričių.“ Pasirūpinta ir lietuviška muzika televizijoje. O kaip programos tutti nuskamba „suteikti kultūros politikai jos svarbą atitinkantį finansavimą“. Jei turėtas omenyje finansavimas kultūros politikams – tai suprantama, o jei pačiai kultūrai – sunku patikėti, nes Kubilius dar kandidatuoja, o kultūrininkai puikiai atsimena trigubai pakilusius mokesčius po naktinės reformos ir padidintą bei iki šiol neatstatytą PVM kultūros renginiams.

Toliau vardinti vienų ar kitų mažesnių partijų programas kultūrai, jei tokių ir esama, nebūtina – neįžeidinėsiu jūsų intelekto. Pagaliau manau, kad turėtų būti ir rinkimų kultūra, kuri neleistų rinkėjų laikyti kvailiais ir siūlyti butus ar tūkstančius eurų emigrantams. Ir vis dėlto negalima nepastebėti akivaizdaus pokyčio: politikai kaip kruopštūs mokinukai atlieka logopedinius pratimus ir taria „kultūros politika“, „socialinė integracija“, „kultūrinis kapitalas“, „kūrybinės industrijos“. Vieni tai jau ir supranta, kiti dar tik žongliruoja frazėmis be jokios atsakomybės, dar kiti ne tik suvokia esmę, bet net ir deklaruoja, kad nori Kultūros ministerijos, kuri visada buvo paskutinė, kurios kažkas nori – nes problemiška publika ir mažai ES milijonų. Vis dėlto programos išduoda intencijas ir supratimą labiau nei jas rašantieji to norėjo. Siūlyčiau kurį vakarą pavartyti. Ir įvertinti kaip ir dera per egzaminus. Nes po to mums juos – ir egzaminus, ir mokinukus – teks išlaikyti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"