Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KOMENTARAI

Kultūros optimizavimas

 
2016 11 22 16:03

Tūla įstaiga, garsiai deklaruojanti savo viešumą, skaidrumą ir panašius gražius dalykus, susikuria labai „išmanius“ interneto tinklapius. Juose, būdamas „žmogum iš gatvės“, nieko taip paprastai nesurasi.

Taigi, daugiau iš gandų ir žinučių spaudoje sužinai apie naują Vilniaus savivaldybės vajų. Pasirodo, Vilniuje, jo senamiestyje gražiose ir brangiose vietose ankstesniais laikais buvo už simbolinę kainą išnuomotos patalpos įvairioms kultūrinės ir visuomeninės pakraipos įstaigoms. Kadangi savivaldybė amžinai trūksta pinigėlių, sumanė savo turtą „optimizuoti“, t.y. patalpas per aukcioną parduoti.

Paveldo objektas, pavyzdžiui, rūmai būtų šiaip namas ir tiek, jei neturėtų to, kas mūsų laikais pavadinta vertingosioms savybėms. Tos savybės tai ne vien gražūs fasadai ir išpuoselėta aplinka. Didžiąją vertę sudaro istoriniai, autentiški interjerai, meno vertybės ir ypač kultūrinės tradicijos. Panašiai ir senamiestis. Tai ne vien namai ir gatvės. Vilniaus senamiesčio dvasią sukūrė istorija ir puoselėja pats gyvenimas, pirmiausia kultūrinis. Tai kultūra Vilniaus senamiestį iš šiaip gražaus miesto paverčia senos europinės valstybės sostinės dvasiniu centru. Vilniaus senamiestis įtrauktas į pasaulinį UNESCO globojamą paveldą ir siauroje gatvelėje iškaba su šios garbingos organizacijos pavadinimu atrodo tikrai iškalbingiau ir reprezentatyviau, nekaip šimtas kokių nors BOUTIQUEjų.

Ypač neleistinai atrodo įtraukimas į privatizuojamųjų sąrašą patalpų Stiklių g. 4. Šie pastatai buvo restauruoti beveik prieš penkiasdešimt metų. Tai svarbi istorinė miesto vieta, pati senamiesčio širdis. Atsižvelgiant į tai, tuomet patalpoms parinkta labiausiai deranti, su senamiesčio paveldo apsauga susijusi funkcija. Pagal tai buvo restauruojami ne vien seni mūrai, bet ir interjerai, reprezentuojantys pagarbų valstybės ir miesto požiūrį į paveldą bei jo apsaugą. Tuomet jose buvo įkurdinta Paminklų apsaugos inspekcija, kuriai ilgus metus vadovavo architektas Juozas Stasiulaitis, principingas ir griežtas paveldosaugininkas, neveltui buvęs gen. Povilo Plechavičiaus rinktinės karininkas.

Nepriklausomybės metais Paminklų apsaugos inspekciją pakeitė Paveldosaugos skyrius, šiose patalpose efektyviai dirbęs iki 1998 metų. Paskui miesto valdžioms pasirodė, kad jis pernelyg toli ir pernelyg savarankiškas, tai buvo įkeltas į bendrą pastatą. Dabar paveldosauginė visuomenė gal net nelabai jį pro „vieną langelį“ rastų. Pastaruoju metu Stiklių g. 4 savo veiklą vysto ir paveldosaugos tradiciją puoselėja Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūra. Greta daugialypės edukacinės ir reprezentacinės veiklos, agentūra atlieka reikšmingą su paveldosauga susijusių visuomeninių organizacijų konsolidavimo darbą. Ši vieta tapo traukos centru, konferencijų ir susibūrimų vieta ne vien ICOMOS nacionaliniam komitetui, mūsų LR restauratorių sąjungai, kitoms šios pakraipos organizacijoms, bet ir Vilniaus kultūrinio paveldo reikalais neabejingai miesto visuomenės daliai.

Praėjus beveik pusė šimtmečio nuo restauravimo ir paveldosauginių institucijų įkurdinimo. Patalpos Stiklių g. 4 tiek architektūrine, tiek kultūrinių tradicijų prasme jau yra įgavusios paminklinę vertę, jų perstatinėjimas ir radikalus paskirties keitimas būtų visiškai nederamas. Vilniaus miesto tarybos sumanymą šias patalpas privatizuoti tegalima vertinti kaip nesusipratimą, kuris veikiai privalo būti ištaisytas.

Į tą pačią „optimizavimo“ gretą norisi statyti ir „Žalgirio“ stadiono istoriją. Jis uždaromas, nugriaunamas, privatizuojamas, nepaisant nei tradicijų, nei fakto, kad Vilnius lieka be stadiono. Lietuvos sporto visuomenė dega iš gėdos, kai reikia priimti kokią užsienio futbolo komandą. O tuo metu kažkas jau skaičiuoja ir planuoja gražius pelnus. Išaugs dar vienas monstras senamiesčio panoramoje, dar vienas verslo centras. Ar nepaaiškės, kad būtent į jį žadama kraustyti ministerijas? Tuomet tai bent atsilaisvintų privatizuotinų patalpų pačiame miesto centre! Bet ir čia metas priminti, kad ministerija, tai ne vien įstaiga su šimtu klerkų, sutupdytų į narvelius. Ministerija, tai ir pastatas, reprezentuojantis pačią valstybę. Ori užsienio reikalų ministerija rodo pagarbą tarptautinei valstybių bendruomenei. Orūs Švietimo ar Kultūros ministerijų rūmai – valstybės požiūrį į savo tautinį ir kultūrinį tapatumą bei tradicijų tęstinumą. Gal nedera į senamiestį, į istorinius rūmus, į visą paveldą žvelgti vien akimis kokio vargano UABo buhalterio, skaičiuojančio pridėtinę vertę vien grynais ir dabar.

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"