TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kultūros paveldas ir paveldėtojai

2014 05 27 6:00

Neseniai uostamiestyje lankiusis Kultūros paveldo departamento vadovė Diana Varnaitė sakė jaučianti, kad ilgiau taip gyventi nebegalima – kito kelio, išskyrus istorikų ir statytojų susitarimą, nėra. 

Paveldo objektų sparčiai mažėja, jie neatkuriami. Ji pasidžiaugė Liepų gatvėje restauruojamu šimtametės skerdyklos kompleksu, tačiau priekaištavo dėl ant Žardės piliakalnio laidojamų šunų. Esą toks istorijos niekinimas - tai tapatybės dalykas, išraiška, kaip žmonės suvokia Klaipėdą.

Pastaba teisinga ir nemaloni.

Piktintis, kad žmonės savo kilmingus augintinius pakasa ir paminklinius akmenis stato gerbtinoje vietoje ne tik ant Žardės piliakalnio, bet ir senųjų kapinių vietose, reikia. Tačiau tai - signalas, kad daugelio žmonių išprusimas ir kilmės suvokimas nesukuria prielaidų jų mintims nusileisti iki gilesnio pajūrio kultūrinio sluoksnio. Klaipėdoje juk net padoraus teatro nėra: vieno pastatas nebaigtas restauruoti, trupė išblaškyta, kitą dėl statinio avarinės būklės ketinama iškelti į Palangą. Niekaip nemažėja neskiriančiųjų piliakalnio nuo „kalnapilio“. Vis mažiau išorinių paskatų vartoti ką nors daugiau nei maistą, domėtis, su kuo sieti save. Akys kasdien po dešimt kartų spokso į prekybos centrų naujienas didžiulėse švieslentėse, o istoriniai tekstai sugula į retai vartomas mokslininkų knygas, retkarčiais - į vis mažiau skaitytojų beturinčius laikraščius. Net ir paminklai smulkėja. Nematoma istorija tampa nepatraukli ir neįdomi. Mūsų poreikius ėmėsi valdyti rėksminga vizualinė įtaiga: socialinė, rinkimų, komercinė ir kitokia reklama.

Gamtinėje aplinkoje – vien tylūs būtovės slėpiniai. Retas beieško saitų su stebuklingu būdu prie judrios gatvės išlikusia stora sodybos obelimi, šimtamečiu ažūriniu apšvietimo stulpu, o ką kalbėti apie XIII amžiaus Žardės piliakalnį? Muziejinė ekspozicija akims tapo reikalinga kaip greitasis maistas, kurio skonį žinai iš anksto. Toks būna kurėnas Danėje per Jūros šventę.

Naivu tikėtis, kad, tarkim, Bandužių, Kuncų, Laistų ir gretimų gatvių namų fasadus puoštų ne grafitininkų terlionės, o meniniai akcentai apie šių vietų praeitį. Juk ne mariose kuršiai gyveno. Gal kas sukurtų skulptūrų ne tik senamiesčiui, gal kokiu stulpu ar akmeniu galima papuošti ne tik piliakalnį, bet ir skverą prie Žardininkų gatvės ar kampą prie skambiai gatve pavadinto įvažiuojamojo kelio į ankstesnę paskirtį praradusį, o naujos neįgijusį Žardės kaimą? Estetika juk auklėja.

Akivaizdu, kad neužteko sprendimo žemės plotą prijungti prie miesto, o vingiuotą keliuką pavadinti Žardupės gatve. Didžiulių tvartų griuvėsiai, liudijantys čia klestėjus vokiečių ūkį, apleistos kaimiečių buveinės, pramaišiui su pavieniais šių dienų pastatais, transporto įmonės Žardės pilies kalno papėdėje nekelia jokio švento jausmo. Kur kas ryškesnis kryžiuočių pilies vaizdinys, per 20 metų sąmonėje įgijęs suprantamus, susijusius su kraštui atgabenta urbanizacija kontūrus. Kai nuolat kalbama apie pilies atstatymą, valomi pylimai, atidaromos ekspozicijos požemiuose ir matomos savivaldybės pastangos, šis architektūrinis elementas į sąmonę įlenda. Tai parodo, kad pagarba miesto praeičiai gali atsirasti tik šviečiant bendruomenę. Kai sąmonės kertėje, atsakingoje už istorinę atmintį, tamsu, iškilus kalnelis netoli namų atrodo kaip gyvūnėlių kapinės.

Baltišką krašto kultūrą dabar galime atsekti tik iš žemės ir kalbos ženklų, vėlesnę – dar iš raudonų plytų. Pilką sovietinį gelžbetonio laikotarpį bandoma ignoruoti, nors didžioji dalis miestų kvartalų (ir jų gyventojų būdas) suformuoti mus nutautinusios, tačiau didelę dalį gyvenimo užėmusios epochos. Tai - naujausias mūsų paveldas. Bet net sovietinius „aitvarus“ keičia "topocentrai", o „bildukus“ - „piteriai“. Kartu su nupuvusiu ir nuo statinio sienos nuimtu ąžuolo pano, itin meniškai atspindėjusiu baltišką epą, nukentėjo ir to medžio šaknys. Gal todėl gyvendami Klaipėdoje daugelis čia jau gimusių žmonių vis tiek jaučia tapatybės seklumą.

Yra tekę lankytis stipriame švedo ūkyje su golfo laukais, žirgynu, žvejybos vietomis, medžioklės plotais ir kitomis agroturizmo pramogomis. Svečius restauruotoje gryčioje priėmęs sodybos šeimininkas gyrėsi, kad jo valdose atlikti archeologiniai tyrimai atskleidė toje vietoje nuo akmens amžiaus gyvenus žmones. Tai žymėjo svetainėje iškabintos radinių nuotraukos ir didžiulis stendas kieme. Valstybės archeologų rausimasis privačiame sklype nesukėlė jokių finansinių padarinių, jokių sunkumų investicijoms į ūkį, todėl tas garbus savo šalies patriotas džiaugėsi ir didžiavosi savo kiemo ryšiu su žmonijos istorija. Jo verslui valstybė pridėjo patrauklumo. Taip paveldas ir naujas visuomenės gyvenimo būdas išvengė konflikto.

Urbanistikos atstovų susitikime su D. Varnaite užsiminta, kad radiniai greta Palangos vasaros estrados, kur niekas nesitikėjo aptikti buvusio dvaro liekanų, istorikus taip pradžiugino, kad gali paskatinti skrupulingai tyrinėti kiekvieną statybos vietą (Klaipėdos projektai ir dabar stebimi itin akylai), o investuotojus - kratytis valstybės neatlyginamų išlaidų. Kalbėta, kad taip neturėtų būti, esą jau sklando mintis apie siūlymą Vyriausybei archeologinių tyrimų išlaidas dalytis verslui ir valstybei. Žadama atleisti Klaipėdos projektų varžtelius. Pajausta, kad siekiant ką nors netikėto ir smulkaus atkasti galima daug ką didelio, dar kyšančio virš žemės, prarasti.

Manoma, kad, pavyzdžiui, pajudinti Atgimimo aikštės žemę ir archeologams ištyrinėti sklypą, kad vėliau erdvei būtų galima suteikti naują vaizdą, kainuotų 10 mln. litų. Todėl pasiteiravusi gyventojų, kokį norėtų matyti miesto centrą, savivaldybė viską paliko kaip buvus.

Tačiau artėja laikas atnaujinti ne tik pagrindinę Klaipėdos aikštę, bet ir pagražinti istorinius pakraščius, kad sujudintume mišrios kilmės gyventojų atmintį. Arba bent jau tam, kad periferijose su piliakalniais gyvenanti pagrindinė uostamiesčio darbo jėga ten nelaidotų šunų. Nes kai istorija įdomi tik istorikams, bendruomenės tapatybės ertmę užpildo menkaverčiai blizgučiai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"