TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kumečiai ar liokajai?

2012 10 03 8:32

Kai pasaulio visuomenę pasiekė šokiruojantys prancūzų mokslininko atlikto genetiškai modifikuotų organizmų (GMO) tyrimo rezultatai, vienas šalies dienraštis pasiteiravo Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) Maisto skyriaus vedėjos Aušros Išarienės, ar Lietuvos atitinkamos tarnybos neturėtų reaguoti į tuos rezultatus ir stabdyti genetiškai modifikuotų pašarų platinimą mūsų krašte. Juolab kad Lietuva turi savo Nacionalinį maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutą, kuriame turėtų dirbti tuos reikalus išmanantys specialistai.

Ponios Išarienės atsakymas Lietuvos visuomenę turėjo sukrėsti ne mažiau negu savo sveikata, o ne greitu pelnu besirūpinantį pasaulį sukrėtė prancūzų mokslininko išvados. Cituoju: "Iš Europos Komisijos taško žvelgiant, rizikos žmonių sveikatai nėra." (!? - J.L.) O žvelgiant iš Lietuvos, iš jos žmonių ir jų sveikata besirūpinančių VMVT bei minėto instituto specialistų taško? Jie savo nuomonės neturi? O gal bijo skelbti, jei ji nesutampa su išmintingojo Briuselio nuomone?

Tačiau jei jie tesugeba vien atkartoti Europos Komisijos ir kitų Europos Sąjungos (ES) institucijų nuomones, kam Lietuvos biudžetui tokia našta - savo nuomonės neturintys pareigūnai ir mokslininkai?

Su pareigūnais daugmaž viskas aišku: jie jau seniai mokosi (ir išmoko) vien bukai atkartoti viršininkų nuomonę. Tačiau kas atsitiko mūsų mokslininkams? Gal juos paveikė GMO, o gal jau ima reikštis Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) vykdomų reformų rezultatai?

Prieš dešimtį metų profesorius Romualdas Grigas paskelbė sociosofinę apžvalgą "Šiuolaikinio lietuvio nacionalinio būdo bruožai: nerimą keliančios trajektorijos" ("XXI amžiaus" priedas, 2002 m. Nr. 39). Didžiausią nerimą profesoriui kėlė tokie negatyvūs bruožai: deformuotas individualizmas, servilizmas, valstybinio bei patriotinio patriotizmo stygius, korupcinė sąmonė... Visų šiuolaikinio lietuvio neigiamybių čia nesuminėjau, bet ir minėtų pakanka, kad galėtume tvirtinti, jog per dešimtį metų, nepaisant nesiliaujančios švietimo ir mokslo reformos (o gal kaip tik dėl to?), tie bruožai ne tik neišnyko, bet dar suvešėjo.

Juos nuolat prisimena kiekvienas "lietuvis sapiens" (mąstantis lietuvis), kai tik mėgina rasti atsakymą į klausimus, kodėl valdžia nebesusikalba su tauta, kodėl lietuviai bėga iš Lietuvos ar kodėl net kvailiausi Vilniaus, Maskvos (anksčiau) ar Briuselio (dabar) valdžios sprendimai visais laikais rasdavo ir teberanda jiems pritariančių tautos balsų. Galima, pavyzdžiui, prisiminti Rektorių konferencijos pritarimą aiškiai iki galo neišmąstytai ŠMM iniciatyvai valstybės paramos siekiantiems studentams pirmiausia tobulai išmokti užsienio kalbą, o tik paskui siekti mokslo aukštybių Lietuvoje.

Taigi vienas atsakymų, matyt, glūdi sename kaip lietuvių pasaulis neigiamame charakterio bruože, kuris ypač suklestėjo, kai įstojome į ES. Tai - servilizmas. Tarptautinių žodžių žodynuose servilizmu vadinamas vergiškas paslaugumas, vergiškas pataikavimas. Profesorius R.Grigas, pritaikydamas šią sąvoką lietuviškai realybei, pavadino ją "kumečio sindromu" ir jam priskyrė atsakomybės vengimą, jos perkėlimą kitiems, ypač tais atvejais, kai kalbama apie bendresnius, nuo privataus gyvenimo labiau nutolusius klausimus. Servilizmą, manoma, ypač išryškina santykiai su užsieniečiais: jis pasireiškia perdėtu įsiteikimu, nuolankumu, per dideliu (tiksliau - aklu) pasitikėjimu.

Tokiais atvejais, ko gero, vertėtų kalbėti jau nebe apie "kumečio sindromą", bet apie liokajiškumą. Tiek kumečiui, tiek liokajui būdingas intuityvus siekis pasiduoti kito, galingesnio, globai, tikintis iš jo ne tik fizinio saugumo, bet ir kasdienės duonos gabalo. Tačiau kumetis, nors ir buvo nuolankus vargšas, nebuvo chamas. O liokajui, be pataikūniškumo, būdingas ir savo gentainių, savo tautybės ar luomo žmonių niekinimas, ypač jei jie neskuba aklai nusilenkti užsieninėms madoms. Taigi liokajus dar yra ir chamas.

Tad prie kurio tipo - kumečių ar prie liokajų - reikėtų priskirti valdininkus, kai kurių mokslo įstaigų mokslininkus, universitetų rektorius ir jiems pataikaujančius žemesnio rango "liokumetukus", aklai vykdančius nurodymus iš aukščiau ar iš užsienių bei rašinėjančius chamiškus anoniminius komentarus interneto svetainėse apie tuos, kurie turi savo nuomonę?

Aiškinama, kad taip niekingai elgtis juos skatina neva lietuvių kultūroje užkoduotas genetinis įprotis pasiduoti, vos tik susiduriama su stipresniu, turtingesniu, galingesniu už save. Bet juk dabar ne koks nors XIX amžius, o modernusis XXI amžius, kai ne tik užsienio madų diktatoriai, bet ir lietuviški jų mėgdžiotojai nešiojasi išmaniuosius mobiliuosius telefonus bei naudojasi internetu! Skirtumas nebent tas, kad prieš šimtą ar du šimtus metų buvo lankstomasi prieš lenkišką ar rusišką kultūrą, o šiandien - prieš anglakalbę.

Pasirodo, technologinės įmantrybės nesuteikia žmogui nei išminties, nei orumo! Belieka pacituoti interneto skaitytoją, atsiliepusį į ŠMM ir Rektorių konferencijos naująjį sprendimą: "Gėda ir liūdna dėl Lietuvos, žiūrint į tokius sprendimus ir suvokimą. Ar rasis jėgos, kurios suvaldytų tokio absurdo epidemiją krašto "švietėjų" galvose?"

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"