TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kuo mes, lietuviai, norėtume būti, arba Atviras laiškas ekspertui Davidui Tellingui

2006 09 14 0:00

Sudomino Vytenės Stašaitytės publikacija ("Išgirdus Lietuvos vardą iškyla klaustukas" - "Lietuvos žinios", 2006 08 28), kurioje žymios užsienio strateginių komunikacijų kompanijos "Chime Communications plc" ekspertas Tellingas pasakoja apie Lietuvos įvaizdžio pasaulyje kūrimą. Pagaliau prabilta apie vieną aktualiausių šio meto problemų.

Lietuvos įvaizdžio pasaulyje, lietuviškosios tapatybės situacija turėtų jaudinti kiekvieną sąmoningą šalies pilietį, o ypač - pedagogikos specialistus.

Apie dėlionės principą

Eksperto Tellingo nuomone, daugumos žmonių atmintis yra vaizdinė, todėl nesvarbu, kokios šalies pavadinimą išgirstum, jis sukelia asociacijų. Tačiau išgirdus Vilniaus, Lietuvos vardus iškyla klaustukas: ekspertas žinojo, kad yra tokia šalis, bet jokių asociacijų ji nekeldavusi. Jo nuomone, mums kuriant savo valstybės įvaizdį tiktų dėlionės principas - kai iš atskirų elementų susidaro šalies įspūdis. Kokie tie elementai turėtų būti, privalome pasakyti mes patys, lietuviai, žinodami, kuo didžiuojamės. Ekspertas mums sufleruoja kelis faktus: pirmoji nuo Sovietų Sąjungos atsiskyrusi respublika; mūsų kariai Afganistane padarė gerų darbų; pasaulyje garsėjame emigrantų skaičiumi...

Nors dėl pastarojo fakto mes dažnai nerimaujame ("Lietuva išsivaikšto!"; dar trys ketvirtadaliai jaunų žmonių nori išvykti į užsienį...), o Tellingas paradoksaliai įžvelgia išskirtinį mūsų privalumą, galėčiau nurodyti dar keletą tokių "dėlionės elementų" šalies įvaizdžiui kurti: pirmaujame pasaulyje pagal savižudžių skaičių, o per metus Anapilin savo noru iškeliauja maždaug dvi mokinių klasės; kasdien nužudoma po 1-2 žmones, o, palyginti su ES šalimis, turime daugiausia policininkų 1000 gyventojų; Lietuvos vaikai ir paaugliai Europos kontekste jaučiasi prasčiausiai ir blogiausiai vertina savo gyvenimo kokybę; užimame pirmą vietą pagal vaikų priekabiavimą - tyčiojimąsi, pravardžiavimą, erzinimą, spardymą, o mūsų mergaitės paauglės žiaurumu Europoje irgi pirmauja; iš visų šalių išsiskiriame dideliu eismo įvykių aukų skaičiumi, esame drąsiausi, kai nepaisydami išgerto alkoholio kiekio sėdame prie vairo; pirmaujame kaip viena nesaugiausių Europos Sąjungos valstybių ir t. t., ir pan. Ir dar: manau, Europoje nerasime valstybių, kurių piliečius "vienytų alus ir pergalės", o ant šventovės durų (kaip šią vasarą teko matyti) vargu ar tektų skaityti skelbimą - "Saugokitės kišenvagių". O gal mūsų išskirtinumą nurodo patys užsienio svečiai, kuriems, V.V.Landsbergio teigimu ("Lietuvos žinios", 2006 07 18), nemandagumas, peraugantis į chamizmą, yra ypač į akis krintantis lietuvių bruožas?

Deja, visa tai - ne ironija, o argumentai, kurie liudija: šioms blogio "dėlionės elementams" šalinti reikia ne milijardinių investicijų, o kažko kito.

Kol "piešiant Lietuvos veidą dar tik drožiami pieštukai", privalėtume kuo rimčiausiai dėl šios siekiamybės susimąstyti. Pavadinkime šią viziją - identitetas arba mūsų šalies gyventojo tapatybė.

Sutarkime, kad šįkart terminai "įvaizdis", "tapatybė" ir "identitetas" yra sinonimai. Tai reiškia, kad esame raginami susikurti apibendrintą vertybinę viziją, būdingą Lietuvos piliečiui. Tai - lyg bendras vardiklis, vienijantis visą tautą, generalinė vertybė, kurią "patvirtinus", ją puoselėti būtų orientuotinos kitos vertybės.

Ką iš to gautume? Tikėtina, kad svečioje šalyje ištarus žodžius "lietuvis" ar "Lietuva" kiltų atitinkamos geros asociacijos. (Deja, kol kas esame klaustukas, arba dar blogiau - nusikaltėliai, garsėjantys žiaurumu.)

Gal žmogus, apsisprendęs puoselėti gerąją Lietuvos piliečio tapatybę, įgytų ir stiprią motyvaciją?

Tačiau kas toji pagrindinė vertybė galėtų būti? Kitais žodžiais tariant, kas esame ir kuo norėtume išsiskirti? Pavyzdžiui, ištarus Olandijos pavadinimą, man (o gal ir daugeliui) vaizduotėje iškyla tulpių laukuose sparnais plasnojantys vėjo malūnai; anglai asocijuojasi su pagarba tautos istorijai, kultūros paveldui, tradicijoms; o čekai - su alaus bokalu rankoje; vokiečiai garsėja pedantiška tvarka, o Sicilija... sukelia minčių apie pasaulio mafijos sostinę.

Meilė ir pagarba žmogui

Taigi siūlau, mano galva, ypač gražią siekiamybę, kuri galėtų būti mūsų unikalumą liudijanti generalinė vertybė. Tai - dvasingumas visame Tautos gyvenime. Dvasingumas - kaip aktyvus dorovingumas, grindžiamas meile žmogui, susieta su atjauta ir tolerancija; meilė, skatinanti aukotis dėl artimo, laisvė veikti ir atsakomybė už veismą, teisė gauti gėrio ir pareiga jį teikti.

Identiteto turinio šį kartą nesieju išimtinai su religingumu tik todėl, kad tai nepurtytų ateistų, o akcentuoju meilę ir pagarbą žmogui. Tačiau akivaizdu, kad Mokyklos ir Bažnyčios sąveika galėtų būti glaudi. Todėl tokio turinio identitetas būtų priimtinas visų tikėjimų ir rasių žmonėms, visiems politikams, visų profesijų atstovams.

Tikriausiai ne vieno skaitytojo veide jau šmėstelėjo šypsena, liudijanti abejonę, bet norėčiau priminti, kad pateikiama pozicija grindžiama tokiais argumentais: visos socialinės siekiamybės pateikia tik siektiną viziją (prisiminkime aristoteliškąjį harmoningos ir visapusiškai išvystytos asmenybės siekį). Rekomenduojamas identitetas yra tikrai "vertas" būti generaline vertybe, ją įmanoma puoselėti, ji neturės kenksmingo poveikio aplinkai - žmonėms, gamtai.

Ką laimėtume taip apsisprendę? Nesunku paaiškinti, kad meilės (artimui, Tėvynei...) puoselėjimas mažintų piliečių norą žudytis, nes altruizmas taptų svarbus, išryškėtų kiekvieno mūsų gyvenimo prasmė. Vaikai mažiau tyčiotųsi vieni iš kitų, suaugusieji mažiau pavydėtų, cinikai pasijustų nejaukiai. Dvasingumas lengvai sietųsi su darbštumu, kūrybiškumu, saviugdos poreikiu, o išgėręs alkoholio žmogus neskubėtų sėsti prie vairo.

Oponentų priešprieša

Kai kuriuos oponentus galima numatyti iš karto: narkotikų ir kitokių kvaišalų imperatoriai, prievartos pasaulio krikštatėviai, kai kurie žiniasklaidos "dangoraižiai" (mintantys blogiu, jį tiražuojantys) ir kt. Deja, tenka paminėti ir paradoksaliuosius oponentus - gausų būrį mokytojų, mokinių ir jų tėvų, kurie mokyklos misiją supranta ne kaip asmenybės bendrąjį lavinimą, o ruošimą universitetinėms studijoms. Beje, tai vienas didžiausių paklydimų, į kurį norėčiau atkreipti ne tik naujos švietimo ir mokslo ministrės, bet ir visos visuomenės dėmesį, nes švietimo reformos dokumentai akcentuoja ir dvasingumo puoselėjimą, ir ŽMOGAUS ugdymą. Tačiau dabar ši siekiamybė tik deklaruojama.

Ne pagal abiturientų, įstojusiųjų "pirmuoju pasirinkimu į universitetus" (t.y. ne pagal mokinio parengimą aukštojo mokslo studijoms) skaičių reikėtų sudarinėti mokyklų reitingus, bet pagal gerokai platesnius kriterijus. Pavyzdžiui, apie mokinį galėtų būti svarbūs tokie duomenys: ar dalyvauja popamokinėje veikloje, mokinių savivaldoje ir įvairiose altruistinėse akcijose, ar vartojo narkotikus, ar buvo įrašytas į kokią nors specialią įskaitą...

Tai tik retorinis klausimas: tėti, ar nori diplomuoto abejotinų vertybių sūnaus, ar tegul ir be aukštojo mokslo, bet svarbiausia - ŽMOGAUS?

Apie identiteto "teisėtumą"

Ar dvasingumas - meilė žmogui ir pagarba jam - gali būti vienos tautos "nuosavybė"? Nemanau. Tačiau reikšmingas kitas dalykas: strategiškai svarbu, kad susikurtume optimistinę viziją, jog esame pajėgūs savo valstybėje minimaliais finansiniais ištekliais neutralizuoti akivaizdžiai besiformuojančią šių dienų amoralumo smegduobę. Ne mažiau svarbus ir taktinis sprendimas - Lietuva rodo kelią ir kviečia visą pasaulį sekti jos pavyzdžiu. Tai ypač svarbu šių dienų "kruvinos globalizacijos" planetoje, kai irakiečiai kovoja tarp savęs, tyčiojasi iš amerikiečių jėgos, ir, islamistų palaikomi, kelioms savaitėms paralyžiuoja Londoną. O ar nepanaši situacija Libane, Afganistane? O Irano ir Izraelio santykiai? Taigi sutikime, tokio turinio identitetas, kurį imtųsi valstybiniu lygiu propaguoti Lietuva, - optimalus būdas stabdyti dabartinius konfliktus ir karus, vykstančius religiniu, nacionaliniu, valstybiniu etc. pagrindu. Tik dvasingumas galėtų suvienyti viso pasaulio žmones, globalizacijos procesams suteikdamas humanistinį pobūdį, lyg visagalis skalpelis, pakertantis labai pavojingai išvešėjusias terorizmo šaknis...

Suprantu, visa tai primena fantastikos kūrinius, tačiau juk daug kas iš fantastikos vėliau tapo tikrove. Svarbiausia, privalėtume sutikti: dvasingumui alternatyvos nėra. Mat nereikėtų pervertinti demokratijos galimybių, nes be meilės žmogui ir ji neveikia. Demokratija - puiki ramybės ir klestėjimo laikotarpiu, bet ekstremaliose situacijose ji neefektyvi: "bedvasės distiliuotos vertybės" bejėgės... Prisiminkime 2005-ųjų rugpjūčio gale Naująjį Orleaną, kurį tada nusiaubė uraganas "Katrina". Mieste ėmė siautėti plėšikai, o JAV prezidentas, negalėdamas pasitikėti policininkais, griebėsi stulbinamų priemonių: nutarė iš Irako atšaukti 30 000 karių, "mokančių žudyti", kad šie mieste įvestų tvarką; kreipėsi ir į užsienio valstybes atsiųsti jėgos struktūrų pagalbos (Lietuva taip pat jau buvo pažadėjusi 30 asmenų...). Tiesa, vėliau šio "nepopuliaraus" sumanymo buvo atsisakyta (gal pasidarė gėda prieš pasaulį?).

Taigi kai valstybėje socialinę tvarką ir teisingumą palaiko jėgos struktūros, bet mažiau dėmesio skiriama dvasingumo sklaidai, ekstremaliose situacijose iš karto pradeda veikti nusikaltėliai, plėšikai, smurtautojai... (Beje, kai trūksta dvasingumo, pastarųjų gretas tokiais atvejais papildo žmogystos iš tų pačių jėgos struktūrų.)

Dabar jau galima teigti, kad stokojant dvasingumo nesiseka demokratinių vertybių jėga diegti ir svetur: Amerikos moralinis autoritetas smunka, o taikos ir ramybės pajauta pasaulyje nenumaldomai silpsta.

Susimąstyti dėl mūsų šalies įvaizdžio tikrai verta, "nes didžiausia klaida - nieko nedaryti" (Tellingas).

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"