TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kuo pakeisti demokratijai skirtą figos lapą

2014 06 03 6:00

Šiandien Lietuvoje minima Sąjūdžio diena. Sąjūdžio, gimusio 1988 metų birželio 3 dieną Mokslų akademijos salėje, nuvilnijusio per visą kraštą ir atvedusio prie valstybės nepriklausomybės atkūrimo. Visi suprantame: nebūtų Sąjūdžio, nebūtų ir nepriklausomybės.

Žinoma, ir pačiam Sąjūdžiui daug jėgų, įkvėpimo davė partizanų, disidentų kova už Lietuvos laisvę. Tačiau Sąjūdis svarbus dėl to, kad tai buvo labai platus judėjimas.

Ne vienas žmogus, praėjus daugiau kaip ketvirčiui amžiaus, klausia, kodėl dabar negalima sukurti tokio judėjimo. Šia tema kalbėta ir pernai minint Sąjūdžio 25-ąsias metines - garbingą, gražų šio judėjimo jubiliejų. Ją kėlė tikri Lietuvos mylėtojai, susirinkę iš visos šalies, susirūpinę, kad jų balsas nebegirdimas.

Kiekvienas laikotarpis turi ką nors savo, ko vėliau negalima pakartoti ir kažin ar bereikia. Daugiau nei prieš 25 metus mus suvienijo laisvos Lietuvos siekis, tam negailėjome jėgų, laiko, būrėmės visoje Lietuvoje. Nekūrėme nieko kita, kas paneigtų šios grupės žmonių, išrinktų Mokslų akademijoje, siekius, o visi stengėsi įsitraukti į bendrą veiklą.

Suvokėme, kodėl sovietų Lietuvos žiniasklaida nutylėjo Sąjūdžio veiklą, ir kaip gaivaus oro gurkšnį gaudėme kiekvieną informaciją, pasiekiančią mus sąjūdininkų leistų laikraštėlių pavidalu. Kol pramušėme galimybę turėti Sąjūdžio spaudą, leidžiamą spaustuvėje, galimybę turėti Sąjūdžio laidą Lietuvos televizijoje, netikėjome melu.

Šiandien, jeigu kokia nors grupė entuziastų susiburia bendram tikslui, iškart atsiranda juos niekinančiųjų viešojoje erdvėje, o visuomenėje - norinčiųjų kurti ką nors panašaus, tačiau truputį kitaip, ir iniciatoriai neretai susidaužia galvomis.

Žiniasklaida yra įvairi, bet kartais greitai susiburia niekindama vieną ar kitą iniciatyvą. Tarsi gavusi komandą iš aukščiau. Anksčiau tai buvo Komunistų partijos Centro Komitetas, o dabar kas? Nors lyg yra ir daugiau galimybių, nei buvo tada, leisti savo žiniasklaidą, skleisti savo mintis kuriant interneto puslapius, tinklaraščius, bet žmonės mažiau tiki tuo, kas ten rašoma nei tame Sąjūdžio laikraštėlyje.

O kartais pritrūksta pačių rašančiųjų ar atskleidžiančiųjų atsakomybės. Iškeliamas koks nors klausimas, kaip tramplinas į valdžią, asmeninis reikalas, ir užmuša žmonių tikėjimą.

Kad valdžia glaudžiai susijusi su įvairiais finansiniais interesais, yra žinoma. Niekas valdžioje nebando pasiaiškinti, iš kur atsirado kai kurių jos atstovų turtai, o kova su aukšto lygio korupcija tik imituojama dėl gražaus aukšto valdžios pareigūno veido.

Pajutusi bet kurią kylančią visuomenės iniciatyvą, valdžia iš administracinių resursų arba ją pinigais remiantieji ima tai diskredituoti. O visuomenininkai atsiduria tarsi apkasuose ir tada kelia vis radikalesnių minčių, taip prisidėdami prie visuomeninės veiklos menkinimo. Deja, turiu pasakyti, kad šiandien Lietuvoje visuomenininkas, kuriam, mano įsitikinimu, turėtų būti rodoma ne mažesnė pagarba nei valdžios žmogui ar aukštai kėdei, žmonėms nebeatrodo patikimas.

Sąjūdis, kaip nepriklausomas tautos balsas, pasaulyje buvo rodomas kaip visuomenės dalyvavimo sprendžiant savo likimą pavyzdys. Praėjus daugiau kaip 25 metams, mūsų šalyje visuomenės ir piliečių balsas yra mažiausiai įteisintas ir girdimas visoje Europoje. O dabar tai nuspręsta pridengti tarsi figos lapu. Paniekinusi įvairias visuomenines iniciatyvas, valdžia toliau nori eiti ne demokratinės Europos, o Vladimiro Putino Rusijos keliu. Ji toliau kuria kišeninę visuomenę, kuri ir turės būti ta visuomenės valia.

Viešojoje erdvėje jau girdimi protesto balsai, raginantys netylėti, spausti valdžią, kad ji pakeistų šį sprendimą, likus keliems mėnesiams iki prezidento rinkimų virtusį įstatymu. Yra ir grasinančiųjų maidanais. Tačiau brandžioje valstybėje pirmiausia reikia kalbėtis su valdžia ir bandyti susitarti. Turėtų būti pripažinta, jog tai, kad valdžia nustato, kas sudaro Nevyriausybinių organizacijų tarybą ir ją kontroliuoja, nepriimtina.

Tokia taryba netaps skirtingų visuomenės interesų atstovavimo forumu. Ji gali tik skirstyti lėšas sau ir kaip figos lapas pridengti mūsų valstybės demokratijos bėdas. Bet gerai yra tai, jog jau pripažinta, kad tokia visuomenės interesams atstovaujama institucija yra reikalinga ir Lietuvoje. Dar būtų labai svarbu rasti vietą referendumams, peticijoms, kitai piliečių, tautos balso išraiškai.

O visuomenės interesus atspindinti institucija negali būti išrinkta valdžios kabinete ir net, matyt, Mokslų akademijos salėje, kaip Sąjūdis. Gyvename valstybėje, kuri gali priimti įstatymus, pagal kuriuos visuomenės atstovai būtų išrenkami tiesiogiai, nes mūsų visuomenė yra fragmentuota. Deleguojant atstovus susikirstų daug įvairių interesų. Kodėl visuomenininkų tarybos neišrinkti, pavyzdžiui, per būsimus savivaldos rinkimus?

Tokioje taryboje galėtų būti ir visuomeninių organizacijų atstovų, ir šiaip aktyvių visuomenininkų. Juk buvo galima išrinkti 11 Europos Parlamento narių. Kodėl nebūtų galima išrinkti 11, 15 ar daugiau visuomenės atstovų? Jie teiktų teisinius siūlymus valdžiai, kaip atverti kelius visuomenei ir piliečiams dalyvauti valstybės gyvenime, o kartu galėtų būti ir kritinio dialogo su valdžia partneriai. Tai būtų Sąjūdžio kurtos piliečių iniciatyvos graži tąsa nauja forma.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"