Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KOMENTARAI

Kuo reformos panašios į pyragų kepimą

 
2017 02 03 6:00

Apie Algimantą Čekuolį sužinojau 1999 metais, kai artėjant trečiojo tūkstantmečio pradžiai viešojoje erdvėje kilo ginčas, kada gi prasidės naujasis tūkstantmetis – 2000 ar 2001 metais? Per vieną istorijos pamoką kalbėta apie tūkstantmečius, ir vienas mano klasės draugas paklausė mokytojo, kaip vis dėlto ten yra. Įprasta manyti, kad nauji dešimtmečiai ir šimtmečiai prasideda tada, kai paskutinis metus žyminčio skaičiaus dėmuo tampa nuliu. 

Bet kaip gali būti, kad šimtmetis ir dešimtmetis pasikeitė 2000 metais, o tūkstantmetis pasikeis tik 2001-aisiais? Ar tai reiškia, kad pirmasis šimtmetis po Kristaus gimimo buvo 99 metai, o antrasis – 101?“ Ir apskritai, ar mūsų erą skaičiuojame nuo Kristaus gimimo, ar nuo tada, kai jam sukako vieni metai? Juk negimė kūdikėlis vienų...

Klasė susiskirstė į dvi stovyklas: A. Čekuolio šalininkų ir istorijos mokytojo. Aš pasirinkau istorijos mokytojo stovyklą, dauguma – A. Čekuolio. Mūsiškių stovykla pasitelkė vandens skaitiklio analogiją – juk būtų keista, jei, pavyzdžiui, jums instaliavus naują vandens skaitiklį jis jau rodytų vieną kubą vandens, už kurį reikėtų susimokėti. Jis būtų pirmųjų dešimties ir pirmojo šimto kubinių metrų dalis, bet vandentiekio įmonė jo nelaikytų pirmojo tūkstančio dalimi? Mūsiškių nuomone, teisme laimėtų nenorintis mokėti klientas.

Bet, žinoma, A. Čekuolis buvo teisus kitu požiūriu – laiką skaičiuojame taip, kaip yra nusprendusi Bažnyčia, taigi, pagal Grigaliaus kalendorių taip ir yra. Mūsų stovykla rėmėsi formaliąja logika. Tačiau turiu pripažinti, kad institucinė logika buvo čekuolininkų pusėje – skaičiai yra įrankis, o kaip juo naudoti, sprendžia to meto galingiausios institucijos. Ir individams, ir formaliajai logikai belieka paklusti.

A. Čekuolis vienas iš nedaugelio Lietuvos intelektualų, statančių tiltus tarp akademinių žinių, gerai suprantamų tik nedidelei jomis nuolat besidominčių žmonių grupei, ir visuomenės, kuriai suprantamai pateikus tokias žinias visų mūsų elgesys ir gerovė galėtų iš esmės pasikeisti. Mano pažintis su A. Čekuoliu prasidėjo nuo nepritarimo jam, o priežastis, kodėl šiandien apie jį rašau, ta, kad po daugiau kaip 15 metų ir vėl nenoriu sutikti su jo paskutinėje, atsisveikinimo su televizija, laidoje išsakytomis mintimis. Tačiau šįkart jau iš anksto turiu žinių apie temą.

Paskutinėje A. Čekuolio laidoje buvo kalbama apie tai, kad visuomenės gerovę smaugia „mirtinas jos pačios biurokratijos voratinklis“. Remdamasis britų istoriko Cyrilo Northcote'o Parkinsono dar 6-ajame XX amžiaus dešimtmetyje aprašyta biurokratijos augimo mechanizmo teorija, A. Čekuolis pasiūlė būdą išsivaduoti iš biurokratijos pančių būtent taip, kaip padarė Kanada. Receptas toks: 1) aukščiausioji valdžia turi važinėti į institucijas, 2) gilintis į kiekvieno vadovo reikalus, 3) gilintis reikia ne nurodinėjant, o pačių vadovų klausinėjant, ką daryti, 4) visiems turi būti pateikiami vienodi klausimai, jų esmė – kiek naudinga jų veikla, 5) patys vadovai turėtų nurodyti vykdyti biurokratiją mažinančius pertvarkymus, 6) kitas institucijas reformuoti reikia tik tada, kai reformatoriai susikuria gerą reputaciją reformuodami tiesiogiai jiems pavaldžias tarnybas, 7) reputacijos pagrindas – visų piliečių tikėjimas, kad reformatoriai tas pačias taisykles taiko ir sau, ir artimiausiai aplinkai.

Kanados atvejis apibūdintas teisingai, tačiau Kanada – ne Lietuva. Ir ne vien todėl, kad negalėsime tiesiog nukopijuoti Kanados reformų, kad čia būtų taip, kaip yra ten. To negalime padaryti dėl kultūrų skirtumų. Kitaip tariant, jie žaidžia ledo ritulį, o mes – krepšinį. Rankomis negalima mėtyti ritulio, o į krepšinio aikštelę neštis lazdų. Didžiausia klaida, kurią kartoja Vidurio Europos šalys, yra bandymas užsienio šalių „receptus“ pritaikyti paraidžiui, nepasitikrinus, ar turi visus „ingredientus“.

Galime ginčytis dėl kiekvienos Kanados (arba, pavyzdžiui, Suomijos) „recepto“ eilutės. Tačiau tam, kad jos visos virstų sėkminga reforma, reikia vieno būtino „ingrediento“, kurį turi Kanada, bet neturime mes. Juk tai, ką turi Kanada, yra labiau išimtis nei taisyklė. Minėtu „ingredientu“ disponuoja tik kelios šalys. Tai – visuomenės pasitikėjimas valdžia. Kanados žmonės tiki ne konkrečia valdžia, o tuo, kad į valdžią einama iš pašaukimo, stengiantis daryti gera.

Daugelis tyrimų rodo, kad Kanados tipo reformų sėkmę galintis lemti „ingredientas“ yra dviejų trečdalių visuomenės pasitikėjimas, o Lietuvoje tuo tiki mažiau nei vienas trečdalis gyventojų.

Kam reikia tokio pasitikėjimo? Ogi tai politikams suteikia laiko išbandyti rizikingus eksperimentus, kurių daugelis būna nesėkmingi. Ar Lietuvos žmonės galėtų patikėti politiku, pareiškusiu, kad jis inicijuos reformą, nors šiuo metu dar nežino, ar reforma duos rezultatų. Juk gali tiesiog paaiškėti, kad tai tebuvo pinigų ir laiko švaistymas. Dauguma Lietuvos piliečių politiko nesėkmę laikytų tyčiniu elgesiu, bandymu gauti naudos žmonių sąskaita. Taigi, pirmoji mūsų valdžios klaida dažniausiai palaidoja visas reformų idėjas.

Turiu pripažinti, kad šiuo požiūriu ir aš esu labiau lietuvis nei kanadietis. Kad ir kaip noriu tikėti, jog dabartinė valdžia žino, ką daro, ir nuoširdžiai linkiu jai sėkmės savo ir savo vaiko labui, politikai nuolat duoda peno mintims, jog nederėtų turėti daug lūkesčių. Be išlygų sekti Kanados pavyzdžiu tolygu bandymui be kiaušinio iškepti pyragą, kurio svarbiausia sudedamoji dalis yra kiaušinis.

Esame pasitikėjimo spąstuose, nes esame nepatenkinti savo padėtimi, bet netikime pakeisti padėtį galinčiu nuoširdumu ir dėl to trukdome imtis iniciatyvos. Ką daryti? Laukti mistinio momento, kai pagaliau stebuklingai atsiras daugiau pasitikėjimo? O gal geriau pasidairyti tokių sėkmingų reformų „receptų“, kuriems prireiks jau dabar Lietuvoje turimų „ingredientų“?

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"