TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kuo skiriasi Lietuva, Argentina ir Graikija

2014 08 20 9:00

Lietuva nedažnai atsiranda pasaulinės žiniasklaidos dėmesio centre. Tačiau taip atsitiko 2009 metais, kai mūsų šalis kartu su kitomis Baltijos šalimis patyrė ypač didelį ekonomikos kritimą. 

Be to, didžioji dauguma užsienio analitikų ir ekonomistų prognozavo, kad Baltijos šalių pasirinkta kovos su krize strategija, paremta fiksuotojo valiutos kurso išsaugojimu (valiutos devalvacijos išvengimu) ir biudžeto išlaidų karpymu, greičiausiai žlugs. Įtakingas finansų leidinys „Financial Times“ paskelbė tokią antraštę: „Latvijos devalvacijos belaukiant“ (angl. „Waiting for Latvia to devalue“).

Įdomu tai, kad Latvijos, susidūrusios su didžiausiomis problemomis, o kartu ir Lietuvos bei Estijos patirtis buvo lyginama su Argentinos istorija. Tokia paralelė pasirinkta neatsitiktinai: ši Pietų Amerikos šalis 1998-2001 metais buvo susidūrusi su panašiais iššūkiais. Argentina krizę irgi bandė įveikti taikydama panašų į „baltiškąjį receptą“: gynė fiksuotąjį valiutos kursą ir stipriai taupė. Tačiau galiausiai ši Pietų Amerikos valstybė, patyrusi kelis nuosmukio metus, pasidavė – 2002 metais paskelbė bankrotą (įsipareigojimų nevykdymą) ir valiutos devalvaciją.

Grįžtant prie Baltijos šalių, Nobelio premijos laureatas Paulas Krugmanas 2008 metais savo interneto dienoraštyje paskelbė įrašą, kuriame Latviją tiesiogiai pavadino „naująja Argentina“. Jam pritarė ir kitas garsus ekonomistas Nourielis Roubinis. Galima spėti, kad tokia istorinė analogija buvo viena priežasčių, kodėl įtakingi ekonomistai piešė niūrią netolimą Baltijos šalių ateitį.

Kaip netrukus parodė laikas, šios prognozės neišsipildė. Galima diskutuoti dėl to, kiek išmintinga buvo Baltijos šalių vykdyta politika ar jos aspektai, tačiau akivaizdu, kad pavyko pasiekti pagrindinius tikslus: valiutos devalvacijos išvengta, išsisklaidė ir nerimas dėl biudžeto situacijos. Greitai grįžto ir ekonomikos augimas. Krizės pabaigą simboliškai vainikavo prisijungimas prie euro zonos: Estijos - 2011 metais, Latvijos - 2014-aisiais, o Lietuvos - nuo kitų metų.

Taigi galima būtų klausti: kodėl klydo žymūs apžvalgininkai? Ar sensacingų antraščių buvo vaikomasi tyčia? Negalima atmesti ir tokios versijos. Tačiau jeigu būtume atsivertę Baltijos šalių 2007, 2008 ar 2009 metų statistikos lenteles, tokios pesimistinės prognozės galėjo atrodyti visai pagrįstos, nors ir pernelyg drąsios. Statistika bylojo, kad pagal daugelį rodiklių Baltijos valstybės atrodo net prasčiau nei Argentina 1998-2001 metais. „Baltiškosios Argentinos“ prieš krizę turėjo didesnius einamosios sąskaitos deficitus (importavo gerokai daugiau, nei eksportavo), o pasireiškus nuosmukiui jose sparčiau didėjo nedarbas ir ekonomika greičiau riedėjo žemyn. Galima prisiminti tai, kad taupymo politikos Baltijos šalys ėmėsi didžiausios nuo Didžiosios depresijos pasaulinės krizės sąlygomis.

Atsakymo, kodėl trims minėtoms Europos šalims pavyko padaryti tai, ko nepavyko įgyvendinti Pietų Amerikoje, reikėtų ieškoti skirtinguose kontekstuose. Baltijos šalių ekonomika yra gerokai lankstesnė, jos geba greičiau prisitaikyti prie kylančių iššūkių (taip, svarbią šio lankstumo dalį sudaro ir tai, kad atlyginimus sumažinti palyginti lengva). Taip pat labai skyrėsi socialinės bei politinės aplinkybės. Kitaip nei Argentinoje, Baltijos šalyse yra silpnos profesinės sąjungos ar kitos organizuotos interesų grupės, kurios galėtų sukelti rimtą pasipriešinimą taupymo politikai. Be to, taupyti Argentinoje trukdė federacinė sistema – provincijų valdžia nesutiko pakankamai susiveržti diržų. Galiausiai skyrėsi ir mąstymas – Baltijos šalyse daug stipresnė ekonominio liberalizmo dvasia, o Argentina tradiciškai pasižymi nestandartiniais ekonominės politikos eksperimentais.

Kokias išvadas galėtume padaryti iš šios diskusijos? Pirma, kaip sakė skambias frazes mėgęs beisbolininkas Yogi Berra, „prognozes daryti sunku, ypač apie ateitį“. Net ir žinomų mokslininkų pranašystes (o kartu ir rekomendacijas) reikėtų vertinti atsargiai. Kalbant apie socialinius klausimus, dažnai nutinka taip, kad tas pats receptas (ta pati politika ar reforma) gali suveikti tam tikroje aplinkoje, bet neduoti rezultatų kitoje. Tačiau kartu galima būti atsargiems ir kalbant apie „pamokas“, kurių mūsų ir kitų Baltijos valstybių patirtis gali išmokyti kitas valstybes.

Štai pastaruoju metu apie Baltijos šalis dažnai rašoma kaip apie pavyzdines, kurių pėdomis turėtų sekti šalys, bandančios spręsti ekonomines problemas. Pirmiausia turimos omenyje vadinamosios GIPS šalys: Graikija, Ispanija, Italija, Portugalija (kalbant ne taip politiškai korektiškai, jos kartais pavadinamos PIGS (angl. „kiaulės“)). Tačiau pagal daugelį minėtų veiksnių (profesinių sąjungų ir kitų grupių įtaką, ekonomikos lankstumą, idėjos apie socialinę ir ekonominę politiką) šios šalys labai skiriasi nuo mūsų aplinkos. Būtent tai gali paaiškinti, kodėl jau kelerius metus taikomas „baltiškasis receptas" jose veikia ne taip, kaip pas mus, o sukelia situaciją, panašesnę į Argentinos.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"