TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kuo Ž.Ilgauskas niekada nepralenks A.Sabonio?

2011 10 20 8:00

Žinia, kad Žydrūnas Ilgauskas baigė karjerą NBA, ir vėl pakurstė ginčą, kuri iš mūsų krepšinio žvaigždžių ryškiausia - Arvydas Sabonis ar vis dėlto Didysis Z? Suskaičiavus jų abiejų atkovotus ir įmestus kamuolius bei susumavus uždirbtus pinigus, šį sykį komentatoriams nebeliko nieko kita, kaip tik galutinai pripažinti tai, ką ir be žodžių bylojo skaičiai: A.Sabonis - antras.

Tačiau skaičiuojant nežinia kodėl pasimetė kamuoliai, atkovoti ir įmesti Lietuvos rinktinėje - kaip ir jos sudėtyje pelnyti aukščiausio lygmens medaliai. Taip ne tik pasielgta nevisiškai sąžiningai, bet ir sumaniai apeita būtent ta klausimo pusė, kuri, lyginant šiuos du iškiliausius mūsų sportininkus, galbūt net yra svarbiausia.

Savo požiūriu į rinktinę ir pareigą Lietuvai A.Sabonis ir Ž.Ilgauskas yra akivaizdūs antipodai.

A.Saboniui geriausiais jo metais tokio klausimo - žaisti už Lietuvą ar ne - net ir nekildavo. O jei ir kildavo, tai jis, užmiršęs traumas ir nuovargį, galiausiai vis tiek apsivilkdavo marškinėlius su garsiuoju 11 numeriu ir stojiškai imdavosi lyderio naštos. Nesunku numanyti, kad ilgainiui kiekvienas apsisprendimas atostogas iškeisti į dar vieną pragarą, nepridėsiantį nei pinigų, nei šlovės (nes viskas jau pasiekta) darėsi vis sunkesnis. Tačiau A.Sabonis laikėsi tol, kol rinktinėje atsirado kuo jį pakeisti ir kol dėl traumų bei amžiaus pradėjo mąstyti ir apie karjeros pabaigą NBA lygoje.

Tuo tarpu Ž.Ilgauskas, nors ir turėdamas tam svarių priežasčių (operuota koja), visuomet rinkosi priešingą kelią - nerizikuoti itin gerai apmokamo NBA žaidėjo statusu ir nealinti savęs papildomu krūviu rinktinėje. Kiekvieną sykį artėjant pasaulio čempionatams ir olimpinėms žaidynėms Lietuva sulaikiusi kvapą laukdavo jo atsakymo, ir visuomet, net jei skambindavo valstybės vadovai, tas atsakymas būdavo "ne": trukdo traumos, pervargimas po NBA turnyro, niekas neapmoka draudimo, NBA klubas ir pan. Tačiau visa tai jam nesutrukdė daugiau negu dešimtmetį itin sėkmingai žaisti garsiausioje pasaulio lygoje.

Atsisakyti to, kas savanoriška - kiekvieno piliečio teisė. Atsisakyti gali net ir tuomet, kai žinai, kad tu tik vienas gali padaryti tai, ko laukia visi tautiečiai. Bet taip pat kaip Ž.Ilgauskas turėjo teisę rinktis, taip ir bet kuris lietuvis šiandien turi teisę jam atvirai pasakyti, kad jis tiesiog nusispjovė į Lietuvą. Tai - nenuginčijamas faktas, kurio tikroji prasmė paaiškės bėgant laikui, kai nebeguos pinigai.

Deja, šis iškilus sportininkas, matyt, tiesiog nesuvokė, kad iš žmogaus, kuriam Dievas davė daugiau, daugiau ir tikimasi. Be to, yra ir kita medalio pusė - ta, apie kurią ne sykį kalbėjo legendinis treneris Vladas Garastas: Ž.Ilgauskas - Lietuvos krepšinio mokyklos auklėtinis būtent jos padedamas išsiugdė savo įgimtus talentus, taigi Lietuvai jis skolingas. Dabar ši skola lieka neapmokėta.

Žinant Ž.Ilgausko poziciją negali nestebinti tas liokajiškas žurnalistų dėmesys, su kuriuo Lietuvoje sekamas kiekvienas jo žingsnis. Kiekvieną sykį atsisakęs žaisti rinktinėje ir sugrįžęs atostogų jis vis tiek pasitinkamas taip, lyg būtų gimtinei parvežęs medalį. Kai šitaip stinga savigarbos ir bijoma pasakyti tiesą, nebetoli ligi to, kai jaunimo akyse apskritai nebeliks jokio skirtumo, kokį kelią renkiesi.

Minėta A.Sabonio antroji vieta - tokio požiūrio išraiška.

Tačiau, nepaisant vis pasikartojančių bandymų jį nuvainikuoti, A.Sabonis mūsų kartai buvo ir liks nepranokstamas. Ir ne tik dėl pasiektų rezultatų ir savo požiūrio į Tėvynę. Telieka stebėtis, su kokia ištverme ir tik jam būdinga ironija jis pakėlė užgriuvusią šlovę. Jokios puikybės, jokių išsišokimų ar skandalų, būdingų žvaigždžių gyvenimui.

Net ligoninėje mes jį išvydome besišypsantį. Matėte ką nors kitą, šitaip juokaujantį po infarkto? Bet kiek žmonių, sėdinčių prie ekranų, jis tą vakarą įkvėpė - nepasiduoti ligoms, nepasiduoti negandoms, pesimizmui, nesėkmėms, kurios kiekvieno iš mūsų tyko?

Mums pasisekė - turėti tokį tautietį. Lietuvis Nr.1, 220 centimetrų. Vien į jį pažvelgus Lietuva nebeatrodo mažytė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"