TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kuodytė labiau tiki kagėbistu?

2006 10 03 0:00

Klausimai ir mintys, kilusios apsilankius Liustracijos komisijoje

Toks įspūdis man susidarė praėjusį ketvirtadienį, rugsėjo 28 dieną, pagal iškvietimą apsilankius Liustracijos komisijoje, dirbusioje Valstybės saugumo departamento pastato požeminio aukšto nedidelėje posėdžių salėje. Su kortele "Svečias" sėdėjau prieš septynetą komisijos narių, amžiumi už mane gerokai jaunesnių, gimusių tarybų valdžios "klestėjimo", "brandaus socializmo" metais. Aš pats atsiradau šiame pasaulyje ką tik pasikeitus Lietuvoje dviem antagonistiškai priešiškoms politinėms santvarkoms (1940 metų spalį). Atrodė, kad gerokai vyresnio asmens, galinčio kai ką įdomaus pasakyti apie "bendradarbiavimą su KGB", apie tai, kaip jis pakliuvo į tą represinę struktūrą, kaip iš jos išsipainiojo ir kaip išliko pakankamai padorus laisvos Lietuvos pilietis, nei komisijos narių, nei jos pirmininkės nedomino. Jų klausimuose buvo juntama išankstinė nuomonė, nepalanki man. Nežinau, ar mano atsakymai, aiškinimai paveiks jų galutinį sprendimą. Keisčiausia buvo tai, kad pirmininkės Dalios Kuodytės nuomonę apie mane ir jos dėstomą argumentaciją lėmė ne mano ir ne, sakykim, profesorės O.Voverienės ar kitų asmenybių kitokią nuomonę apie visuomenės "dvasinį apsivalymą" turinčiųjų vieši pasisakymai spaudoje, bet KGB karininko P.V. (tikroji jo pavardė žinoma ir man, ir komisijos nariams - A. G.). Prieš trisdešimt penkerius metus rašyti "raportai" apie mane, apie mano ryšius su disidentu Vaclavu Sevriuku. Vadinasi, tiesiogiai ar netiesiogiai oficiali laisvos Lietuvos teisingumo institucijos atstovė stoja tos sovietinės struktūros, kurią turėtų pasmerkti, gynėjo pusėje.

Norisi komisijos pirmininkei ir nariams priminti pirminę sąvokos "liustracija" reikšmes. Lotyniškai "lustratio" reiškia: 1) peržiūrėjimą, peržiūrą, 2) religines apeigas, padedančias apsivalyti nuo sakralinio nešvarumo (nuodėmės), išsigelbėti arba apsisaugoti nuo nelaimės. Įdomios yra svarbiausios liustracijos priemonės, taikomos sakralinėje sferoje, tai - vanduo, ugnis, dūmai. Pasauliečių, pasiskolinusių šį "ritualą", praktikoje dažniausiai naudojama priemonė yra Žodis. Žinoma, Kuodytė gali tikėti ir KGB karininko žodžiais, užrašytais mano byloje, bet kaip tuomet su Liustracijos komisijos statusu? Juk aš ir kai kurie mano bičiuliai taip pat ne kartą esame skelbę Žodį ir apie KGB, ir apie komunistinę sistemą. Neseniai spaudoje plačiai rašiau apie save, savo ryšius su KGB, apie išvadas, kurias darau, patyręs KGB persekiojimo mechanizmą tiesiogiai. Deja, kaip supratau, nei Liustracijos komisijos pirmininkė, nei nariai nebuvo skaitę šios publikacijos ir, atrodo, nebuvo nieko girdėję. O juk ne viename iš gausių interviu Kuodytė yra sakiusi, kad, deja, po rašytojo R.Granausko niekas nebedrįsta viešai prisipažinti apie savo ryšius su KGB, kad visuomenėje sunkiai vyksta apsivalymo procesas. Po susitikimo suabejojau šiais Kuodytės žodžiais: nelabai jai rūpi prisipažinęs žmogus ir tuo labiau nerūpi padėti jam, užjausti jį, moraliai paremti. Juk gal jis iš tikrųjų yra patyręs tai, ko pačiai likimas nelėmė - ir stresų, ir baimių, ir dvasinio diskomforto. Į "bendradarbiavimą" žiūrint tik iš vienos pozicijos - iš persekiotojų - sunku tikėtis didesnio nei socialistinis humanizmo.

Matyt, tai logiškas elgesys, kadangi prioritetas teikiamas ne asmeniui, norinčiam pasiaiškinti ir paaiškinti, o pageltusiems byloms lapams, prirašytiems patyrusio kagėbisto ranka. Pirmenybė ne nukentėjusiajam, ne aukai, o nusikaltėliams, persekiotojams. Deja, tokia tendencija pastebima ne tik Liustracijos komisijos darbe. Kur belstis žmogui, norinčiam būti atidžiai išklausytam, suprastam? Gana nerimtas priekaištas man atrodo yra ir tas, kurį pasakė vienas komisijos narys: kodėl į komisiją nesikreipiau anksčiau? Atsakiau, kad laukiau anos sistemos desovietizavimo bei dekomunizavimo, nes tuomet dekagėbizacija būtų atsidūrusi trečioje eilėje. Klysta visi tie, kurie mano, kad šių instancijų piramidę reikia apversti. Taip tik drumsčiamas vanduo, visuomenėje didinamas socialinės šizofrenijos laipsnis. Keleriais metais anksčiau ar vėliau atėjau į Liustracijos komisiją - šalutinis, formalus dalykas. Svarbiausia tai, kad aš seniai išsivadavau ne tik iš KGB voratinklio, bet ir iš komunistinės mąstysenos, kad buvau su tais, kurie kilo ir kėlėsi, valėsi nuo praeities dulkių ir nuodėmių, kūrė Sąjūdį ir tautos Atgimimą, patys gimdė save "iš aukšto", iš idealizmo ir patriotizmo ir paskui save vedė kitus - abejojančiuosius, indiferentus. Sakiau tam komisijos nariui: pavartykite mano biografijos lapus nuo pat 1985 metų ir pamatysite, koks aš kagėbistas, su kuo ėjau nuo to laiko ir kur atėjau?! Gaila, kad komisijos susitikimo laikas su manimi buvo labai trumpas, pirmininkė vis skubino, kažkur dairėsi, todėl daug ko svarbaus nesuspėjau pasakyti, kad ir to biografinio fakto apie 1990 metų kovo 16 dienos "Respublikoje" viešą pareiškimą apie išstojimą iš TSKP, į kurios gretas stojau ne dėl karjeros, bet norėdamas ištrūkti iš KGB rankų, kad partinį bilietą pasmeigiau ant Seimo gynybos barikadų. Taigi nuo vilko bėgau, o ant meškos užlipau? Neklyskite, kad meška (TSKP - jėga, vadovavusi tarybinei liaudžiai) geresnė už vilką (KGB). Tik išoriškai ji geresnė ir patrauklesnė. Vien tas faktas, kad KGB negalėjo verbuoti TSKP narių, jau labai daug ką pasako... Tad patyriau sunkių asmeninių peripetijų, man kainavusių daug sveikatos, sukėlusių moralinį diskomfortą, orumo pažeminimą. Bet ar tai galėtų suprasti mano klausėjas ir ar norėtų?

Kokią išvadą darau pirmą kartą susitikęs su Liustracijos komisija? Suvokiau, kad jai pirmiausia rūpi ne žmogų suprasti, išsiaiškinti painų KGB persekiojimo, verbavimo, "bendradarbiavimo" mechanizmą, bet jį apkaltinti, nuteisti, pažeminti, kad visiems, pakliuvusiems į KGB tinklą asmenims, nori pritaikyti tas pačias žirkles. Manau, tai visai neteisingas metodas. Tačiau ar gali dabartiniai, kaip sakiau, gana jauno amžiaus Liustracijos komisijos nariai mąstyti ir elgtis kitaip? Šis retorinis klausimas nukreipia mano mintį į tą įsidėmėtiną buvusio KGB kadrinio karininko Dano Arlausko, 1991 metais perėjusio į nepriklausomos Lietuvos saugumą, samprotavimą, kurį jis pareiškė diskusijoje apie liustracijos reikalus. Buvęs kagėbistas, o dabar verslininkas, berods, istoriko Antano Kulakausko paprašytas papasakoti apie tą savo biografijos viražą, atsakė taip (perpasakosiu laisvai, bet esmės neiškreipsiu): esu gimęs tarybinėje santvarkoje, joje užaugau, subrendau, joje buvau išmokslintas, išauklėtas; kitokios Lietuvos (buržuazinės) nepažinau, tad negalėjau suvokti sistemų skirtumų, negalėjau suprasti, kad aš, tarnaudamas KGB, darau nusikaltimą... Pagrįsta logika? Matyt, kad taip, nes nei Kulakauskas, nei kiti diskusijos dalyviai, tarp jų ir partizanas rezistentas nepuolė aiškinti kitaip, nepradėjo jo kaltinti.

Jeigu taip yra, tai ir aš nesiryšiu apkaltinti Liustracijos komisijos narių mąstymo tendencingumu, šabloniškumu ar pataikavimu kagėbistinei logikai ir metodikai. Tik konstatuosiu dabartinį, mano supratimu, šios komisijos "status quo": jeigu jos nariams "bendradarbiavimo" reiškinys taip atrodo, jeigu jie pirmenybę teikia persekiotojams, o ne aukoms, telieka tai jų sąžinei. Tačiau kur dėti tokių kaip aš gyvenimo patirtį, sąžinę, kitokį šio reiškinio supratimą? Jeigu Liustracijos komisijoje dirbtų ar jai vadovautų, tokie žmonės, kaip profesorė O.Voverienė, ar kaip buvęs politinis kalinys, Seimo narys Antanas Stasiškis, tai ir komisijos darbas su "bendradarbiais", su nukentėjusiaisiais, būtų kitoks - humaniškesnis, objektyvesnis, nulemtas didesnio gyvenimo patyrimo, sugebėjimo palyginti skirtingas politines sistemas, skirtingas vertybines sanklodas, žmonių protų apdorojimo metodus ir pan.

Šių metų birželio 6 dieną, kreipdamasis į Liustracijos komisijos pirmininkę raštu, rašiau: "Ko tikiuosi? Objektyvumo ir supratingumo... Kodėl nesikreipiau anksčiau? Tikėjau laisvos Lietuvos institucijų teisingumu. Maniau (ir tebemanau) - jeigu Liustracijos komisija tiki sovietiniu "dosjė", rašytu apie mane 1971-1976 metais, tai turi tikėti ir tuo, kuris buvo rašomas apie mane iki 1971 metų, ir tuo, kai aš iš KGB išsivadavau. Logiška, kad reiktų tikėti ir tuo "dosjė", kurį galbūt apie mane rašė jau laisvos Lietuvos saugumas... Manau, kad aš nuo pat Gorbačiovo "perestroikos" laikų visiems, kam to reikėjo, buvau labai matomas - ir veiksmais, ir žodžiais, ir mintimis. Mano pažiūros, mano įsitikinimai, pagaliau mano lojalumas nepriklausomai Lietuvai ir dar daugiau - mano patriotizmas - neturėtų kelti abejonių istorinio teisingumo ieškotojams... Ne taip seniai istorikė B.Burauskaitė rašė, kad "turi būti nustatyti aiškūs vertinimo kriterijai, pagal kuriuos būtų galima apibrėžti slapto bendradarbiavimo su KGB faktą..." Štai šitokio aiškumo ir teisingumo, kokybiškai pranokstančio sovietinę šių sąvokų sampratą, ir norisi sulaukti savo atžvilgiu".

Deja, iš Liustracijos komisijos grįžau nukabinęs nosį, nes, kaip man pasirodė, net pati pirmininkė laiško nebuvo skaičiusi (bent jau atidžiai tikrai ne). O laiške paminėta Burauskaitė sėdėjo komisijos posėdyje, bet ir ji, atrodė, nieko nežinojo nei apie tą mano laišką, nei apie vėlesnę publikaciją spaudoje... Niekuo nesidomi, nieko nenori plačiau žinoti apie besikreipiantį asmenį, bet kaltina ir teisia. Paradoksas? Ne, jei prisiminsime, kad vadovaujamasi dogmatine, tendencinga, formalia logika, kuriai antros pusės ("alter ego") balso, nuomonės nereikia.

Apskritai sunku suvokti tokios, dabartinės, liustracijos kilnų tikslą. Nekilnų, nehumanišką - suvokiu. Juk šiandien visuomenės nuomonė suformuota taip, kad "ikso" ar "igreko" biografinio fakto apie "bendradarbiavimą" paskelbimas jau savaime laikomas to asmens moraliniu pasmerkimu. Ir dar - valstybiniu mastu, nes tai paskelbiama "Valstybės žiniose". Argi toks nuosprendis jau gali būti vadinamas tuo siekiamuoju visuomenės dvasiniu apsivalymu? O gal tas paskelbtasis jau seniai yra apsivalęs ir likęs daug švaresnis už ne vieną savo smerkėją ar kaltintoją? Juk į jį (tą "paskelbtąjį") nustebusiomis akimis pažvelgs jo šeimynykščiai, giminaičiai. (Juk ne visiems jis gal bus prisipažinęs apie savo biografijos vingius.) Niekaip kitaip kaip demonizavimu ir mistifikavimu negaliu pavadinti viso to šiandieninio jovalo su tuo "bendradarbiavimo" aiškinimu, su tais dešimt metų kažkur klajojusiais KGB bylų maišais...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"