TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kur augs lietuviai?

2016 09 21 6:00

Šiandien, lietuvių tautos išnykimo grėsmės akivaizdoje, iš galvos neišeina rašytojo Noah Gordono romano „Gydytojas. Avicenos mokinys“ veikėjo žodžiai: „Blogai, labai blogai auginti vaikus ten, kur jie nepažįsta savo Dievo ir negirdi savo kalbos.“

Kaip X amžiuje, taip ir šiandien spręsdami, kur ir kaip auginti vaikus, žydai tebesivadovauja tuo pačiu kriterijumi: gyvenimu tarp savų, apsupti savo tautos kultūros, kurios svarbiausiais tapatybę formuojančius dėmenimis tebelaikomi tikėjimas ir sava kalba. Būtent jie padėjo atlaikyti sunkiausius išbandymus, tragedijas, netektis ir išlikti žydais.

O štai mes, lietuviai, – sparčiausiai nykstanti Europos tauta. Mums turėtų būti labai svarbus ilgaamžės žydų tautos pavyzdys, bet būtent šiuo aspektu į ją dar neatsigręžėme. Nors mūsų politikai vis pasidžiaugia, kad lietuviai niekada negyveno taip saugiai ir gerai kaip dabar, tapę Europos Sąjungos dalimi, demografija liudija ką kita. Lietuviams Lietuvoje blogai... Jau antrą dešimtmetį jie nebenori gyventi ir dirbti savo tėvynėje, nebenori čia gimdyti vaikų, ir šios tendencijos nepajėgia sustabdyti jokie valdžioje esančių politikų ar ekonomistų įtikinėjimai, propaganda. Lietuviams nebesvarbu, kokiems dievams melsis, kokia kalba kalbės jų vaikai, o jaunimui jau įkalta, kad jie – europiečiai, ir šio liberalaus pasaulio vienintelis dievas yra pinigai.

Daugumai lietuvių už Dievą, tautinę kultūrą ir kalbą dabar svarbesni fiziologinius poreikius tenkinantys civilizacijos laimėjimai, kurių Lietuvoje stinga. Kas mestų į juos akmenį? Nebent tie, kurie iškentė kalėjimus, tremtį, vargą žemiausioje socialinėje pakopoje dėl to, kad neatsižadėjo savo tikėjimo, kalbos, nepriklausomos Lietuvos vizijos. Tačiau kiek tokių žmonių dar liko? Vienetai... Ir tie vadinamųjų sisteminių partijų, žiniasklaidos yra stumiami iš viešojo gyvenimo. Kad nekalbėtų, kad neprimintų, kad nedrumstų kosmopolitinės jaunųjų europiečių ramybės. Užtat nuolat pabrėžiama, jog žmogus tėra socialinė būtybė, rinkos hierarchijoje privalanti užimti jai skirtą vietą. Žinių ir patirties stokojančiam jaunimui tuo patikėti lengviau, nei gilintis į filosofinius išvedžiojimus apie gyvenimo prasmę, tikslą. Tačiau ateis diena, kai jis subręs ir suvoks, kad žmogus – ne tik psichosomatinė, bet ir moralinė esybė, dvasia, kuriai svarbus ne vien uždarbis, bet ir pašaukimas, dvasinis, intelektinis tobulėjimas, pažinimas. O kad ta diena neateitų per vėlai, kai jaunas žmogus atsidurs svetimo dievo, svetimos kalbos pasaulyje, kas nors dar šiandien, anot rašytojos Vandos Juknaitės, turi pasakyti, jog gimtoji kalba gyvybiškai svarbesnė už pinigus.

Kas daroma, kad padėtis pasikeistų? Girdėti tik kalbų ir pažadų ką nors (o ką?) keisti. Būtent dabar, kai iš Lietuvos vienas po kito traukiasi čia dirbę investuotojai, komiškai skamba ketinimai kartu su užsienio investicijomis pritraukti tūkstančius naujų, gerai mokamų darbo vietų, nekreipiant dėmesio į šeimą, mokyklą, kultūrinį klimatą. Nenorima matyti, kad iš Lietuvos neskuba bėgti žmonės, išsaugoję itin stiprų savo giminės ryšių, lietuviškos tapatybės pojūtį ir poreikį, kad emigraciją skatinantys ekonominiai faktoriai stipriausiai veikia tose šeimose, kurioms tautinė tapatybė, tėvynės meilė – nebe prigimtinė vertybė, o vien karjeros ir pasiturinčio gyvenimo trukdis.

Į užsienį emigruojantys mūsų vaikai nesuvokia, kas jų laukia. Niekas neperspėja, kad žmogus, svetimoje šalyje neturėdamas kalbos kaip gimtosios jausmo, negali aiškiai išsakyti minties. Juk net pasaulinio garso semiotikas Algirdas Julius Greimas, puikiai įsitvirtinęs prancūzų kultūroje, sakė niekur nebesijaučiąs kaip namie. O gal jau auga ir vaikai, kuriems nebereikia namų?

Dar viena bėda šiandien yra tai, kad Lietuvoje lituanistika – lietuvių kalba ir literatūra, jos mokymasis ir vartojimas, istorija, folkloras, raštija – atsidūrė podukros, net pastumdėlės vietoje, o grėsmingai didelis mokinių skaičius lietuvių kalbos pamokas laiko neįdomiausiomis.

Prieš keletą metų Vilniuje vykusioje konferencijoje buvo pripažinta, kad dabar su mokiniais reikia kalbėti ne vien apie linksnius ir sakinius. Būtina plėsti jų akiratį, didinti supratimą apie tai, kas yra kalba žmogui ir tautai, kas yra lietuvių kalba (indo)europietiškajam pasauliui. Jau tada buvo pritarta Dariaus Kuolio nuomonei, kad gimtosios kalbos mokymą mokyklose laikas papildyti kalbinę sąmonę žadinančiais, stiprinančiais akcentais, laikas su mokiniais aptarti Antano Maceinos idėjas (papildant jas ir Martino Heideggerio įžvalgomis), jog praradus gimtąją kalbą netenkama ir labai svarbios (ypač lietuviams – „filologinei tautai“) asmens tapatybės, jo egzistencijos dalies. Tačiau viskas perniek. Švietimo biurokratai nepajudinami... Jiems nerūpi nei dievai/kultūra, nei kalba – tie tautos išlikimo atraminiai stulpai.

DALINKIS:
0
2
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"