TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kur dingo Lietuvos viešoji diplomatija?

2011 04 26 0:00

Praeitą savaitę savaitraščio "The Economist" apžvalgininkas Edwardas Lucasas rašė, kad Lietuvos sprendimas plėsti dėstymą lietuvių kalba tautinių mažumų mokyklose yra tinkamas ir nediskriminuoja lenkų. Reikšminga ne tai, kad E.Lucasas teigiamai įvertino Lietuvos poziciją, bet tai, kad jis tai padarė taip vėlai. Taip nebūtų įvykę, jei Lietuvos valdžia būtų skyrusi tinkamą dėmesį viešajai diplomatijai bei pastangoms išaiškinti Lietuvos poziciją kitoms šalims ir jų žiniasklaidai.

E.Lucasas neslepia, kad jis yra asmeniškas Lenkijos užsienio reikalų ministro Radeko Sikorskio draugas. Bet jis yra Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių bičiulis, čia gyvenęs pirmaisiais nepriklausomybės metais. Kai lenkų politikai ir žiniasklaida pradėjo vis aštriau ir be rimtesnio pagrindo puldinėti Lietuvą, mūsų krašto atstovai, ypač iš Užsienio reikalų ministerijos (URM), turėjo susisiekti su E.Lucasu, išaiškinti Lietuvos poziciją, įrodyti, kad Lietuvos lenkai turi puikias sąlygas išsaugoti savo kultūrą ir tautinę tapatybę bei siųsti savo vaikus į lenkiškas mokyklas.

Lietuva negali būti abejinga tam, kas rašoma tokiame įtakingame ir plačiai skaitomame savaitraštyje, kaip "The Economist". E.Lucasas lengvai pasiekiamas ir dažnai lankosi Lietuvoje. Neabejoju, kad gavęs tinkamą informaciją E.Lucasas būtų kitaip rašęs apie Lietuvos ir Lenkijos konfliktą, nors ir toliau būtų kritikavęs kai kuriuos Lietuvos politikos aspektus. Tad Lietuvos valdžios vangumas ir neveiksmingumas yra sunkiai suprantamas.

Daugeliui europiečių Lietuva tebėra Europos užkampis, egzotiškas, tamsokas kraštas, kaip Bulgarija ir Rumunija. Paprastai žiniasklaida apie Lietuvą rašo, kai įvyksta kas nors ypatingesnio, o tai dažniausiai reiškia, kai įvyksta tai, kas kritikuotina ar smerktina, pavyzdžiui, išpuoliai prieš gėjus, antisemitiniai incidentai, nacionalizmo apraiškos ir t. t. Šitoks Lietuvos vaizdavimas yra šališkas ir nevisiškai objektyvus. Galima nurodyti, kad panašūs reiškiniai Vakarų šalyse sulaukia mažiau dėmesio arba yra skirtingai apšviečiami. Bet tai nepakeis fakto, kad Vakarų spaudoje, ko gero, yra daugiau neigiamų negu teigiamų žinių apie Lietuvą.

Žinios/gandai apie lenkų persekiojimą dera su paplitusiu Lietuvos stereotipu, kad tai kraštas, kuris dar nepakankamai įsisąmonino vakarietiškas vertybes ir demokratiją. Neįmanoma neigti išpuolių prieš gėjus ir žydus, nes jų, deja, įvyksta. Bet valdžia neturi pro pirštus žiūrėti, kai ji, o ne koks nors chuliganų būrys, be pagrindo kaltinama žmogaus ar mažumų teisių pažeidimais. Ji turi rimtai ir operatyviai reaguoti, o ne sėdėti sudėjusi rankas, tikėdamasi, kad reikalai savaime susitvarkys. Pasaulis nėra taip suregztas.

Prasidėjus išpuoliams prieš Lietuvą, mūsų valstybės atstovai turėtų aiškinti Lietuvos poziciją įvairiuose forumuose. Ambasadorius Lenkijoje ar net užsienio reikalų ministras turėtų vietos spaudai siųsti rišlius komentarus apie Lietuvos tautinių mažumų politiką, atkreipdami ypatingą dėmesį į nepagrįstus priekaištus. Komentaras ne visada bus spausdinamas, ypač jei jis nuobodus arba parašytas žinybinės ataskaitos stiliumi. Neatmestina galimybė, kad toks dienraštis kaip "Rzeczpospolita", negailėjęs priekaištų Lietuvai, nespausdintų straipsnio. Bet neabejoju, kad "Gazeta Wyborcza" ar kitas rimtas leidinys įdėtų tokį komentarą. Tais atvejais, kai priekaištai Lietuvai sulaukia platesnio atgarsio, reikėtų mėginti išspausdinti komentarą viename įtakingesnių Vakarų Europos leidinių. Nėra garantijų, kad straipsnis bus priimtas, bet verta mėginti.

Normaliomis aplinkybėmis Lietuvos europarlamentarai turėtų suvaidinti reikšmingą vaidmenį aiškindami valstybės poziciją. Bet dabartinė Lietuvos delegacija yra tikrai ypatinga. Valdemaras Tomaševskis griežia pirmuoju smuiku Lietuvos kritikų orkestre. Rolandas Paksas ir Viktoras Uspaskichas daug laiko ir jėgų skiria, įrodinėdami, kad Lietuvos teismai su jais susidorojo arba stengiasi susidoroti, taigi, kad Lietuva nėra teisinė valstybė. Leonidas Donskis kartais persistengia, Briuselyje kritikuodamas Seime svarstomus, bet dar nepriimtus įstatymo projektus. Jis lyg užmiršta, kad jis nebėra tik eseistas ir apžvalgininkas. Būdamas įtakingas Liberalų sąjūdžio narys bei europarlamentaras, jis turėtų daugiau jėgų skirti pastangoms įtikinti Seimą nepriimti netinkamo įstatymo negu smerkti jį iš toli.

Šiomis aplinkybėmis didžiausia atsakomybė tenka URM. E.Lucasas siūlo užsienio reikalų ministrui savo interneto svetainėje surinkti ir pristatyti informaciją, kuri paaiškintų istorinį lietuvių jautrumą dėl lenkinimo ir atremtų faktines klaidas. Tai vienas žingsnis, bet jo negana. Reikia nuosekliai ir kantriai aiškinti Lietuvos nuostatas vietos diplomatams bei užsienio spaudos atstovams, sukaupti lyginamąją medžiagą apie mažumų teisių gerbimą, gal net parengti lankstinuką, kuris parodytų, kad pagrindinės Lietuvos lenkų teisės nėra pažeidinėjamos.

Alfa.lt

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"